Dar viena labai įdomi ir kiek kraupi istorija iš mano psichodelikų gyvenimo. Šį kartą su lizergo rūgštimi.
Taigi, vieną gražią rudens dieną sugalvojau pakeliauti vėl, šį kartą su LSD. Ne su viena, o keturiomis porcijomis. Buvau pasiruošęs pirmą kartą stebėti save veidrodyje per tripą. Na ir kas, kad žmonės to kratosi, juk nepabandęs nesužinosi kas ten tam veidrodyje dedasi tokios būsenos metu. Taip aš sučiulpiau visas markutes, sedėjau su ausinukais vienas bute ir laukiau kažkokio efekto. Nepraėjus valandai man pradėjo suktis galva, vėl visas kambarys pradėjo pulsuoti, truputi švytėti. Užsirūkiau cigaretę, po jos keliavau į vonios kambarį. Jame manęs jau laukė veidrodis, kažkodėl išjungiau šviesą, pravėriau duris, kad būtų bent kiek šviesos, kad matyčiau kažką. Na ir neužilgo prasidėjo visiškai mistiniai dalykai, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojęs ir net pasvajojęs, kurie truko mažiausiai 5 valandas su pertraukomis. Chronologiškumo nepamenu, bet... Mačiau tiek veidų, pabaisų, demonų, visokiausiu velnių, kurie mane gąsdino. Viskas atrode taip tikroviškai. Galvojau, jau tai nesibaigs, o man tai patiko. Veidrodyje mačiau save kaip indėną, čiabuvį, aborgineną ir panašiai. Viskas aplink mane švytejo kažkokia šilta šviesa, sunku nupasakoti tai raštu ir žodžiais. Rankose , ištiestose maždaug kaip per meditaciją, aš jaučiau kažkokią energiją. Atrode visas pasaulis ir viskas kas aplink yra susiję, susijingę į mane. Panašų jausmą turėjau pavalgęs magišku grybų. Bet pats įsimintiniausias dalykas buvo ne tai, kad mačiau save susenusį prieš akis, o keliais momentais aš mačiau savo tėvo veidą žiūrinti į mane, ant kiek mūsų bruožai panašūs, ko seniau taip stipriai nepastebėjau. Kiek atsitraukiau, nusisukau ir jis dingo. Prasidėjo visokių veidų, snukių kaip kiaulės įvairovė. Netikėjau ką matau. Bet aš nesustojau. Kažkodėl jaučiau turintis tiek daug galių, kad pameginau įsivaizduoti ką dabar norėčiau pamatyti veidrodyje, na ir kažkodėl tai buvo aktoriai, kurių filmų as senokai nebežiūriu. Šis pramoginis mano noras išsipildė ir vieną po kito pamačiau Stalonės ir Švarcnegerio veidus. Tai jau nebestebino. Baigiantis kelionei aš nuėjau į kambarį, atsisėdau, toliau klausiausi muzikos, rūkiau, galvojau apie gyvenimą, atsiverčiau Huxley knygą Dangus ir pragaras, pavyko isigilinti į ją daug geriau nei skaitant įprastos būsenos. Man labai patiko. Dar ne kartą būtent ją skaičiau per kitas keliones. Kelionei pasibaigus, taip ir likau nesupratęs kas tie šimtai veidų - daug mano pavidalų ar tiesiog kitų šios planetos žmonių. Nors savo veido transformacijas regėjau dažniausiai. Ties veidrodžiais su haliucinogenais nebaigiau, bet kiti stebėjimai nebuvo tokie koks šis pirmas.