Pakitusios būsenos

Kažkada apie psichodelikus žinojau tik tiek, kad čia kažkoks tai narkotikas. Daugiau nieko (o gaila). Iki dienos, kol senas draugas kažkodėl papasakojo ir parodė magiškus grybukus. Maždaug sakė, kad per daug tūsinu, geriu. Tokie dalykai tau padės, apsiraminsi, atrasi įdomesnių ir prasmingesnių veiklų. Sakau ok, parodyk kas tai. Prieš pirmą savo tripą skaičiau internete daugiau apie šias paslaptingas medžiagas. Paskaitęs labai nustebau, jog jomis seniau nesidomėjau, kokia naudą tai gali atnešti. Taigi, su viena pažįstama išsiruošėme į "kelionę" į mišką. Buvo šilta ir graži pavasario pabaigos diena. Ji jau buvo bandžiusi haliucinogenų. Atsisėdę maždaug vidury miško ant pleduko pradėjome valgyti džiovintus grybus. Skonis buvo nekoks, bet žinojome, kad už tai mūsų laukia kažkas nekasdieniško. ‌ Klausėme pirmųjų The Doors ir Pink Floyd albumų, klasiškas pirmo tripo scenarijus. Kalbėjomes, laukėm kažkokios kitos būsenos ir taip! Praėjus kažkuriam laikui, kuris vėliau tapo nesvarbus ir visiškai nematuojamas, aš pradėjau viską matyti taip ryškiai kaip gyvenime nematęs. Lyg kūdikis, vaikas, dar nesugadintas pasaulio. Kiekviena dalele atrode nuostabi, raštuota, skirtinga. Viskas tiesiog švytėjo dieviška šviesa. O kai jau medžiai pradėjo judėti, mojuoti mums, o ypač veliau, kai atrodė, jog jie vienu metu šoka pagal muziką! Toks nesuvaldomas juokas staiga užplūdo mus. Toks pozityvas, geras jausmas užplauke, kokių gyvenime reta. O pati muzika skambėjo visai kitaip, gyviau. Daugiau niekada tu dainų nebegirdėjau taip kaip iki kelionės.

Artėjant pikui, nebijojau stebėti savo kolegės, nors daug kas patare tripo metu nežiūrėti į kitus žmonės ar tuo labiau į veidrodį (tą veliau esu daręs daug kartų). Bet aš nepaklausiau ir stebėjome vienas kitą. Buvo be galo įdomu matyti kitą žmogu, nes daug valandų mes apskritai nematėme nė gyvos dvasios. Tačiau staiga ji seno mano akyse! Rodos kas sekunde po metus. Mane tai tikrai šiurpino, bet kartu negalėjau patikėti, kad žmogus gali tą matyti, tą suvokti, tą patirti nuo kažkokių gamtoj augančiu mažų grybukų. Galų gale pamačiau ją jau sename amžiuje, net labai sename. Protas neišnešė to vaizdo. Kiek vėliau pamačiau, kaip staiga jos nosis padidėja kone trigubai. Tas pats buvo su cigarėte, kurią rūkiau, tik viskas vyko atvirkščiai. Pats labiausiai sukrečiantis momentas buvo tada, kai mes susigalvojom, kad esame Dievai, sukurę pasaulį. Ir kad nebuvo daugiau žmonių be mūsų. Kažkodėl. Sunku papasakoti ką daugiau kalbėjome tame etape, nes smegenys veikė neįprastai stipriai. Sunku net nupasakoti. Aš net verkiau nuo to, kaip buvo gera. Ašarų buvo neįmanoma sutramdyti. Po kažkiek laiko, prieš rimtstant poveikiui, aš staiga atsistojau po ilgo laiko, pasijaučiau lengvas lyg plunksnele, pradėjau tiesiog šokinėti iš laimės kaip vaikas. Irgi sunkiai paaiškinamas reiškinys. Poveikui baigiantis aš labai liūdejau, jog tenka palikti kitą pasaulį ir grįžti i šį gan pilką mūsų, žmonių, pasaulėlį. Kituose tripuose su draugais mąstėme, jog gal viskas yra atvirkščiai, realiam gyvenime mes "keliaujam", o psichodelinėje - gyvenam kaip turėtume. Labai daug teorijų aptarta per keliones. Kaip ir per sapnus. Bet čia jau kita tema. Bendrai, psichodelikai labai labai pakeitė mano asmenybę, ir tik į gerą, tiksliau, manau, jie suformavo mane, mano pasaulį į tokį, kokį matau dabar - įdomesni, spalvingesni, laimingesnį ir gražesnį.