Istorija pasidalino medicinos sesutė iš Jonavos
Nesuprantu, kaip tai atsitiko. Tikrai prieš tai nieko nevartojau, jokio streso nepatyriau, buvau puikios nuotaikos.
Buvo savaitgalis. Vyras atnešė kavą į lovą, o pats išskubėjo kažkokio siuntinio pasiimti. Išgėriau kavą, atsirėmiau į pagalvę ir... prasmegau į priešais kabantį paveikslą. Paveiksle buvo pavaizduotas džiunglių krioklys.
Nežinau, kas man užėjo – aš pradėjau dainuoti. Dainuoju ir staiga jaučiu, kaip į mane pūsteli karštas oras. Nematoma jėga supurto, pajaučiu krestelėjimą. Krestelėjimas panašus į lėktuvo, kai su žeme liečiasi leisdamasis. Ir čia aš praradau sąmonę.
Atsipeikėju ir ką matau – ogi savo kūną. Jis guli paslikas lovoje, o aš kaip koks besvoris balionėlis kylu aukštyn.
Artėju prie lubų ir apima išgąstis – „viešpatie, tuoj atsitrenksiu į lubas.“
Niekur neatsitrenkiu, neriu kiaurai pro lubas, atsirandu ketvirtame aukšte. Matau to buto apstatymą, visus baldus ir galvoju, kad kai grįšiu atgal į savo kūną, būtinai užlipsiu pas ketvirto aukšto kaimynus ir pažiūrėsiu, kokie ten baldai.
Pro lubas kylu į penktą aukštą, pro stogą ir galiausiai atsiduriu lauke. Čia perskrodžia mintis – „bet kaip gera, juk lapkritis, o aš nejaučiu šalčio, jokio nepatogumo...“
Man malonu, jauku, šilta...nėra žodžių tai palaimos būsenai apsakyti. Atsiduriu virš mūsų namo, matau namus, gatvę. Ir čia girdžiu balsą, kuris klausia – „kur dabar norėtum?“ Sakau – „pas vyrą.“
Tuoj pat iš kažkur atskrenda du juodi šešėliai: veidų nematau, bet spėju, kad jie juodaodžiai. Jie mane griebia už pažastų ir kažkur tempia. Jų nešama skrendu dangumi, po kurio laiko pajaučiu, kad leidžiuosi žemyn. Ir lyg į kokį purvą – taukš, nukrentu – ir atsipeikėju.
Vėl esu lovoje, atsirėmusi į pagalves. Priešais mane paveikslas, aš nieko nesuprantu...
