Istorija pasidalino vadybininkė iš Vilniaus Studentaudama išvažiavau uždarbiauti į Angliją ir įsimylėjau. Jis buvo pakistanietis, mes kartu dirbome salotų fabrike.
Vasara baigėsi, grįžau į Lietuvą. Vaikinas išvažiavo pas tėvus. Mes nebuvome sutarę, ką toliau darysime. Nepasižadėjome likti pora.
Praėjo du metai, baigiau mokslus. Tuos du metus tarp mūsų nebuvo jokio ryšio – nesiskambinome, laiškų nerašėme, netgi žinutėmis apie save nepriminėme. Aš nežinojau, ar jis liko Anglijoje. Bet išgirdusi apie galimybę kelis metus padirbėti Londono priemiestyje, stvėriau pasiūlymą nedvejodama. Kažkodėl buvau tikra, kad jis vis dar Anglijoje ir mes būtinai susitiksime.
Iš štai aš Londono priemiestyje. Stoviu sankryžoje, dairausi ir pastebiu, kaip pro mane pralekia mėlyna mašina. Žandikaulis atvimpa, kai pamatau, jog už vairo sėdi buvęs mylimasis.
Kaip tai gali būti! Mes susitinkame nesusitarę! O juk per stebuklą neprasilenkėme, jis galėjo pravažiuoti anksčiau arba vėliau. Bet ne, jis čia atsirado būtent tą akimirką, kai aš akimirkai sustojau.
Bėgu prie šviesoforo, tikiuosi, kad užsidegs raudona ir jis sustos. Taip ir buvo.
Jis mane pamatė, atidarė dureles ir aš visa laiminga išvažiavau pas jį.
Ši istorija nėra pasaka „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Bet aš norėjau jį pamatyti ir pamačiau.
