Norėdamas išvaryti apsėdusį demoną, išsiaiškink jo vardą ir drįsk ištarti. Tikrąjį, o ne tą, kuriuo jį slepi pats nuo savęs.
Kai demoną vadini «neturiu laiko», «niekur nespėju», «pavargau», o tikrasis jo vardas – atdidėliojimas, tinginystė, abejingumas. Kai sakai «nekenčiu tavęs», «bijau prarasti darbą», «visi kalti, aplinkybės kaltos» ir taip dangstai atsakomybės baimę, negebėjimą ją prisiimti. Nepilnavertiškumo kompleksą, žemą savivertę…
Tereikia popieriaus lapo, užrašinės, rašiklio arba kompiuterio ir mano galios dauginasi – vyksta tai, kas atrodė absoliučiai neįmanoma. Pradedu suprasti, kas slepiasi po kauke, saviapgaulės žodžiais ir – apverčiu aukšyn kojomis, pastatau ant kojų… Suprantu, paleidžiu, pakeičiu, pasikeičiu…
Aš rašau, asmeninu, bendrauju (tyrinėju, žnaibau, kutenu, glostau, spardau) su savo skausmingomis emocijomis ir taip jas nusvarbinu, apgaunu jų akylumą, atimu valdžią. Jos pačios nusiginkluoja. Aš susidraugauju su savo demonais ir jie paleidžia įtampas, liaujasi mane kankinę.
Rašymas ¬ tai joga, šios praktikos pagrindas – pastovumas. Aš rašau ir gydau savo emocines žaizdas, balansuoju kvėpavimą ir gyvybinės energijos tėkmę.
Rašymas – tai savęs pažinimo kelias. Kario kelias. Norėdamas tapti kariu, turi išsilaisvinti nuo abejonių demono, kuris nepaliauja tikrinęs tavo apsiprendimą – o kam to reikia, kokia prasmė, vis tiek nieko nesigaus… Rašymui nereikia prasmės ar vilties, rašydamas pats tampi viltimi ir prasme.
Rašymas negali perrašyti istorijos, tačiau rašydami mes galime pakeisti savo požiūrį į praeitį ir tokiu būdu keičiame dabartį. O keisdami dabarties suvokimą, įtakojame savo ateitį.
Comments