Diena, kai miršta vasara


Mane šiandien apsėdo mažoji mirtis. Ne, ne orgazmas. Paskutinis vasaros atodūsis. Man jis beprotiškai liūdnas. Niekad nesupratau rugsėjo pirmosios džiaugsmo, o dabar šios dienos garsiai nemyliu.

Aš noriu sugrįžti į balandį, kuomet atsitinka pirmos šiltos dienos, aš trinu rankomis – skaniausias laimės kąsnis pakeliui, dar 2 mėnesiai pavasario, skrydžio repeticijos. Tik po repeticijos karalienė vasara žengs ant gyvenimo podiumo ir prasidės laimės, skrydžio amžius, kuris truks net tris mėnesius. Kartais su riebiu, kartais taupesniu trupučiu, priklausomai nuo to, kiek prigriebs rudens dienų, kol temperatūra laikysis 18 laipsnių komforto zonoje.

Gegužę žiedai sprogsta, žaluma renkasi atspalvius, paukščiai žadina ir ateina jausmas, kad taip bus visada.

Lubinų mėlis – tai antspaudas, kad vasara įsibėgėjo. Suklustu, bet raminuosi, kad viskas gerai, dar dienos kaip šventė, jos ilgėja.

Ateina Joninės, baltosios naktys, aš lipdau šypseną iki ausų, sau draudžiu veltis į mintis, kad tai pabaigos pradžia. Braškės pradeda brangti, saulė pasisuka.

Liepos žemuogės ir mėlynės, rugpjūčio maudynės ir grybai. Vorai darbuojasi sparčiau, ryto rasa gausėja. Jogos kilimėliai pievelėje begėdiškai sugeria drėgmę.

Man liūdna. Aš stebiu kaip miršta vasara, dalyvauju jos mirties repeticijoje. Taip, vasara reinkarnuosis, viskas kartosis. Bet nebus taip pat. Aš būsiu kita.

Man kovas – vaikystė, balandis paauglystė, gegužė – ankstyvoji jaunystė iki 20-ies. Joninės – tai Kristaus amžius. Liepą subręsta 40, rugpjūtis – bobų vasara...

Gyvenimas nesibaigia ties jokia padala. Tiesiog tai daugiau nebe vasara. Atėjo laikas ją vaidinti. Vasara dainuoja. Rudenį ir žiemą reikia dainuoti pačiam.

6 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską