top of page

Jie išgelbėjo pasaulį iš buobodulio

“Everybodys’s got something to hide except me and my monkey.” Bitlai

Kiekvienas turi savo skeletus po lova ar spintoje. Ir aš turiu, ir mes, pripažįstantys savo beždionėlės protą, tai žinome.

Harisonas bitlus vadino žmonėmis, kurie išgelbėjo pasaulį iš nuobodulio. Bitlai mano kartai, gyvenusiai už geležinės uždangos, buvo vidinės migracijos vėliavnešiai. Mes jų klausėme ir antrinome: “Mes visi lygūs. Mes visi tokie patys. Nesvarbu, kokioje santvarkoje gyvename, kokią religiją ar pažiūras išpažįstame, visa tai nesvarbu. Svarbiausia – mes visi esame žmonės. All we need is love.”


"Man pasisekė, kad priklausau kartai, kuri skaitė Kerouacą ir Salingerį. Su Freudu ir Jungu knaisiojosi savyje. Ieškojo jogos ir budizmo panašumų bei skirtumų. Nepaisydami draudimų ir grasinimų domėjosi hindu filosofija, jogos asanomis ir meditacija. Namų sienas ir tėvų sielas drebino hitais „Come together“ ir „I wanna hold your hand“.


Mano pirmojoje mokyklos diskotekoje grojo „Obladi, oblada“, o aš, ketvirtokė, kupina pasididžiavimo savimi, kaip varlytė straksėjau nuo vienos kojos ant kitos. Pirmąjį bučinį pajutau skambant „While my guitar gently weeps“. Kai pirmoji meilė prisipažino, kad „nemato mūsų ateities“ ir mane paliko, aš pasakiau: „Let it be.“ Vėliau žliumbiau klausydamasi „Yesterday“.


Mano sąmonė, pasąmonė ir širdis susiurbė bitlus kaip kūdikis – motinos pieną. Taip, aš esu dinozaurė, užsispyrusi bitlomanė, kuriai puikusis ketvertukas buvo, yra ir bus visų laikų geriausia roko grupė.


Nė kiek neabejoju, ir „Strawberry fields“, ir visa bitlų muzika yra forever – gyvens amžinai. Bitlų klausomės mudu su vyru, bitlų klausosi mūsų vaikai. Ir anūkai niekur nesidės – klausysis, išauklėsime. Būsimos kartos bitlų klausysis taip pat pakerėtos, kaip mes šiandien klausomės Bethoveno, Mozarto ar Rossinio.

Kai girdžiu sakant „joga“, mano instinktyvi reakcija – aha, bitlai. Žinoma, hipiai. Laisvos meilės era. Ir – smegenų skalbykla.


Mums, geležinės uždangos atskirtiems vaikams, buvo meistriškai formuojama nuostata: jogas – melo akrobatas. Kai kurių sąmonėje šis įvaizdis iki šiol nemarus.


Gal laikas keisti sąmonę? Čia vien indų muzikos, smilkalų ir Patanjalio “Jogos sutrų” gali nepakakti. Mąstykime plačiau. Bandykime jogą prisijaukinti per bitlus. Bitlų muzika, pasakojimais apie grupės indėlį į jogos plitimą Vakaruose.

Juoba kad tų istorijų nereikia iš piršto čiulpti. Pasakoti tikrai yra ką. Bitlai, kaip sakė Timothy Leary, yra Dievo pasiuntiniai, apdovanoti mistiška jėga kurti naują žmonių rūšį – laisvų, plačiai besišypsančių ir juokaujančių žmonių kartą.”


Pirmieji jogos pasilabinimai su Vakarais užregistruoti XIX amžiaus pradžioje. Joga kaip Rytų filosofijos kryptimi imta domėtis nuo XX amžiaus aušros. Artėjant praėjusiojo amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui joga išpopuliarėjo kaip sveikos gyvensenos ir vegetarizmo dalis. Tačiau pasaulio prožektorių šviesoje atsidūrė tik septintąjį dešimtmetį, kai bitlai, būties klausimų vedami, nukeliavo į Indiją ir pasinėrė į meditacijas.


Bitlų pažintis su Indija prasidėjo 1965 metais Karibuose – Bahamų salose įrašant albumą „Help!“ ir kuriant to paties pavadinimo filmą Indijos tematika. Tuo metu George'as Harrisonas jau ne tik teoriškai domėjosi indų muzika – buvo įsigijęs sitarą ir bandė pravirkdyti jos stygas. Tačiau jis nė nesapnavo, kad netrukus skambinti sitara jį mokys didžiausias visų laikų sitaros meistras Ravis Shankaras – garsios amerikiečių dainininkės ir aktorės Norah Jones tėvas.


Čia, Karibuose, vienas indas (kaip vėliau išaiškėjo, tai buvo šivanandos jogos kūrėjas Swamis Vishnudevananda) bitlams įteikė po „The Complete Illustrated Book of Yoga“ (angl. „Išsami iliustruota knyga apie jogą“). Jaunuoliai šio fakto nesureikšmino, paties autoriaus pasirašytas knygas pamiršo šalia kitų gerbėjų dovanų. Tik George'ui parūpo, kas yra ta joga. Tyliuoju ir sudėtinguoju bitlu praminto George'o dvasiniai ieškojimai prasidėjo labai anksti – vos trečią dešimtį įpusėjęs jis suvokė, kad viskas gali palaukti, išskyrus Dievo paieškas.


Maharishis bitlų gyvenime pasirodė 1967 metų rugpjūčio 24 dieną, kai George'o žmona Patti Boyd prikalbino visą grupę nueiti į Maharishi Mahesh Yogi paskaitą apie transcendentinę meditaciją. Indijos guru vakariečiams dėstė apie sąmonę, jos ribas bei jų išplėtimą, keliones į kosminę pasąmonę bei amžinybę. Tai, ką Lennonas ir Harrisonas mėgino pasiekti per LSD, transcendentinė meditacija (TM) jiems siūlė be jokių išorinių stimuliantų ir haliucinogenų.