Jie išgelbėjo pasaulį iš buobodulio

“Everybodys’s got something to hide except me and my monkey.” Bitlai

Kiekvienas turi savo skeletus po lova ar spintoje. Ir aš turiu, ir mes, pripažįstantys savo beždionėlės protą, tai žinome.

Harisonas bitlus vadino žmonėmis, kurie išgelbėjo pasaulį iš nuobodulio. Bitlai mano kartai, gyvenusiai už geležinės uždangos, buvo vidinės migracijos vėliavnešiai. Mes jų klausėme ir antrinome: “Mes visi lygūs. Mes visi tokie patys. Nesvarbu, kokioje santvarkoje gyvename, kokią religiją ar pažiūras išpažįstame, visa tai nesvarbu. Svarbiausia – mes visi esame žmonės. All we need is love.”


"Man pasisekė, kad priklausau kartai, kuri skaitė Kerouacą ir Salingerį. Su Freudu ir Jungu knaisiojosi savyje. Ieškojo jogos ir budizmo panašumų bei skirtumų. Nepaisydami draudimų ir grasinimų domėjosi hindu filosofija, jogos asanomis ir meditacija. Namų sienas ir tėvų sielas drebino hitais „Come together“ ir „I wanna hold your hand“.


Mano pirmojoje mokyklos diskotekoje grojo „Obladi, oblada“, o aš, ketvirtokė, kupina pasididžiavimo savimi, kaip varlytė straksėjau nuo vienos kojos ant kitos. Pirmąjį bučinį pajutau skambant „While my guitar gently weeps“. Kai pirmoji meilė prisipažino, kad „nemato mūsų ateities“ ir mane paliko, aš pasakiau: „Let it be.“ Vėliau žliumbiau klausydamasi „Yesterday“.


Mano sąmonė, pasąmonė ir širdis susiurbė bitlus kaip kūdikis – motinos pieną. Taip, aš esu dinozaurė, užsispyrusi bitlomanė, kuriai puikusis ketvertukas buvo, yra ir bus visų laikų geriausia roko grupė.


Nė kiek neabejoju, ir „Strawberry fields“, ir visa bitlų muzika yra forever – gyvens amžinai. Bitlų klausomės mudu su vyru, bitlų klausosi mūsų vaikai. Ir anūkai niekur nesidės – klausysis, išauklėsime. Būsimos kartos bitlų klausysis taip pat pakerėtos, kaip mes šiandien klausomės Bethoveno, Mozarto ar Rossinio.

Kai girdžiu sakant „joga“, mano instinktyvi reakcija – aha, bitlai. Žinoma, hipiai. Laisvos meilės era. Ir – smegenų skalbykla.


Mums, geležinės uždangos atskirtiems vaikams, buvo meistriškai formuojama nuostata: jogas – melo akrobatas. Kai kurių sąmonėje šis įvaizdis iki šiol nemarus.


Gal laikas keisti sąmonę? Čia vien indų muzikos, smilkalų ir Patanjalio “Jogos sutrų” gali nepakakti. Mąstykime plačiau. Bandykime jogą prisijaukinti per bitlus. Bitlų muzika, pasakojimais apie grupės indėlį į jogos plitimą Vakaruose.

Juoba kad tų istorijų nereikia iš piršto čiulpti. Pasakoti tikrai yra ką. Bitlai, kaip sakė Timothy Leary, yra Dievo pasiuntiniai, apdovanoti mistiška jėga kurti naują žmonių rūšį – laisvų, plačiai besišypsančių ir juokaujančių žmonių kartą.”


Pirmieji jogos pasilabinimai su Vakarais užregistruoti XIX amžiaus pradžioje. Joga kaip Rytų filosofijos kryptimi imta domėtis nuo XX amžiaus aušros. Artėjant praėjusiojo amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui joga išpopuliarėjo kaip sveikos gyvensenos ir vegetarizmo dalis. Tačiau pasaulio prožektorių šviesoje atsidūrė tik septintąjį dešimtmetį, kai bitlai, būties klausimų vedami, nukeliavo į Indiją ir pasinėrė į meditacijas.


Bitlų pažintis su Indija prasidėjo 1965 metais Karibuose – Bahamų salose įrašant albumą „Help!“ ir kuriant to paties pavadinimo filmą Indijos tematika. Tuo metu George'as Harrisonas jau ne tik teoriškai domėjosi indų muzika – buvo įsigijęs sitarą ir bandė pravirkdyti jos stygas. Tačiau jis nė nesapnavo, kad netrukus skambinti sitara jį mokys didžiausias visų laikų sitaros meistras Ravis Shankaras – garsios amerikiečių dainininkės ir aktorės Norah Jones tėvas.


Čia, Karibuose, vienas indas (kaip vėliau išaiškėjo, tai buvo šivanandos jogos kūrėjas Swamis Vishnudevananda) bitlams įteikė po „The Complete Illustrated Book of Yoga“ (angl. „Išsami iliustruota knyga apie jogą“). Jaunuoliai šio fakto nesureikšmino, paties autoriaus pasirašytas knygas pamiršo šalia kitų gerbėjų dovanų. Tik George'ui parūpo, kas yra ta joga. Tyliuoju ir sudėtinguoju bitlu praminto George'o dvasiniai ieškojimai prasidėjo labai anksti – vos trečią dešimtį įpusėjęs jis suvokė, kad viskas gali palaukti, išskyrus Dievo paieškas.


Maharishis bitlų gyvenime pasirodė 1967 metų rugpjūčio 24 dieną, kai George'o žmona Patti Boyd prikalbino visą grupę nueiti į Maharishi Mahesh Yogi paskaitą apie transcendentinę meditaciją. Indijos guru vakariečiams dėstė apie sąmonę, jos ribas bei jų išplėtimą, keliones į kosminę pasąmonę bei amžinybę. Tai, ką Lennonas ir Harrisonas mėgino pasiekti per LSD, transcendentinė meditacija (TM) jiems siūlė be jokių išorinių stimuliantų ir haliucinogenų.


Bitlai buvo tikri meditacijos pionieriai Vakaruose, jie tai pradėjo praktikuoti keliais dešimtmečiais anksčiau, nei Vakarų medicina pripažino teigiamą meditacijos poveikį sveikatai, ypač nerimui bei stresui malšinti. Legendinės grupės susidomėjimas TM pastūmėjo vakariečių sąmonę prie minties, kad taip, meditacija yra dvasinis tobulėjimo kelias.


Bitlams meldėsi milijonai gerbėjų, jų honorarai nuo 230 svarų už koncertą 1963-iaisiais pakilo iki 1800 svarų už vieną koncerto minutę 1964-aisiais. Tačiau šlovė ir pinigai kontrastavo su vaikinų savijauta – George'as, Paulas, Johnas ir Ringo mąstė panašiai: „Taip, gera būti turtingam ir garsiam. Bet dėl ko visa tai?“


Įkvėptas Maharishio, George'as Harrisonas per spaudos konferenciją Bangore (Šiaurės Velsas) pareiškė: „LSD nėra realus kelias… Kad iš tiesų pasiektum aukštumas (angl. „get high“), turi eiti tiesiai ir blaiviai. Aš noriu pasiekti aukštumas, noriu pagauti kaifą (angl. „get high“). Su LSD kaifo nepagausi.“

Vasario 15 dieną bitlų aistruoliai gali pabraukti raudonai ar kitaip išryškinti savo užrašinėse. Tą dieną 1968 metais bitlai išvyko į Indiją mokytis transcendentinės meditacijos. Šis žingsnis sukėlė milžinišką perversmą ne tik jų asmeniniame gyvenime, bet ir kūryboje. Tai buvo tikrų tikriausia dvasinė revoliucija, paskatinusi suartėti Vakarus ir Rytus.


Maharishio transcendentinės meditacijos akademija buvo Rišikeše, Himalajų kalnų džiunglėse, 150 pėdų virš Gangos upės lygio. Ašramą sudarė šeši paprasti akmeniniai bungalai po penkis kambarius, po dvi lovas su baldakimu kiekviename. Šią teritoriją buvo galima pasiekti pakabintu tilteliu, kurio pradžioje kabėjo įspėjamasis ženklas: „Jokių kupranugarių ir dramblių“.


Bitlai atvažiavo su visa kompanija: Lennonas – su žmona Cynthia, Harrisonas – su žmona Pattie Boyd, buvo ir jų garsių draugų – Mike'as Love iš „Beach Boys“, Donovanas Philips Leitchas, aktorė Mia Farrow. Be jų, dar susirinko apie penkiasdešimt Maharishio sekėjų iš visokiausių kraštų – Švedijos, Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Danijos. Jie visi dėvėjo lengvus indiškus drabužius, vyrai augino barzdas, valgė vegetarišką maistą, nevartojo mėsos, susilaikė nuo hašišo ir spiritinių gėrimų. Maharishio paskaitos ir mantros jiems buvo kur kas stipresnis dirgiklis ir malonesnis potyris nei tai, ką jie kada nors anksčiau buvo bandę.


Rišikešo tarpsnis bitlams buvo pats kūrybingiausias per visą jų istoriją. Indijos aplinkos ir meditacijos įkvėpti, jie tiesiog štampavo hitus – vieną geresnį už kitą. Tačiau kaip įsprausti 30 puikiausių dainų į paprastą albumą! Taip gimė bitlų kūrybos šedevru vadinamas dvigubas „White Album“ („Baltasis albumas“).


Johnas Lennonas savo prisiminimuose rašė iš kambario neišėjęs penkias dienas, visą laiką meditavęs. Parašęs šimtus dainų. Jo nemigos priežastimi greičiausia buvo narkotikų abstinencija. Nuo 1964 metų tai buvo pirmas kartas, kai jis gyveno be stimuliantų. Lennoną persekiojo haliucinacijos, jo sapnai ir vaizdiniai buvo tokie ryškūs, kad jis gebėjo skirti netgi kvapus: „Leisdavau sau kelių valandų pertraukas, paskui vėl iškeliaudavau trims keturioms valandoms.“ Lenonas sakė Indijoje sukūręs savo geriausias dainas. Vien dėl įkvėpimo čia vertėję apsilankyti.


Ringui ir Paului išvykus, Lennonas ir Harrisonas pas Maharishį svečiavosi dar kelias savaites. Gal būtų pabuvę ir ilgiau, tačiau patikėjo gandais, kad Maharishis seksualiai priekabiauja prie moterų. Šiuos gandus paskleidė Magic Alex Mardas, tuo metu garsėjęs kaip Lennono „guru“. Jis ėmė pavyduliauti, matydamas, kokią stiprią įtaką bitlams daro indų mokytojas. Lennonas, grupės garsiausia gerklė, atėjo pas Maharishį ir pareiškė: „Mes išvykstame.“ – „Kodėl?“ – paklausė mokytojas. Johnas atrėžė: „Esi mistikas, turėtum susiprasti.“


„Maharishi – what have you done? You made a fool for everyone“ (angl. „Mahariši, ką tu padarei? Visus mus kvailiais palikai“) – tokią sarkastišką dainą pirmojo pykčio impulso deginamas Lennonas sukūrė pakeliui į oro uostą. Harrisonas pareiškė, kad taip elgtis kvaila, ir įtikino dainą pervadinti „Sexy Sadie“.


Johno Lennono žmona Cynthia savo memuaruose apie šį incidentą rašė: čia, Indijos kalnuose, ji tarsi išvydusi biblinės scenos atsikartojimą. Ne, tai nereiškia, kad ji Maharishį gretinanti su Jėzumi. Jai guru Maharishis – tiesiog šviesus, ieškantis žmogus. Svajojantis apie gražesnį pasaulį. Ir štai jie, grupelė jaunuolių, turinčių neregėtą galią daryti įtaką pasaulio jaunimui, sugriovė, galbūt negrįžtamai sunaikino tai, ką jis visą gyvenimą kūrė.


„Times of India“ viename straipsnių cituoja George'ą Harrisoną, esą Maharishis pats paprašęs bitlus palikti ašramą, nes jie pažeidę taisykles – toliau vartoję narkotikus. Pats Maharishis šio incidento Rišikeše niekada nekomentavo.

Johnas Lennonas ir Maharishis daugiau niekada nebuvo susitikę. Tačiau Johnas jam skambino, atsiprašinėjo už jaunystės nesusipratimus. Teisinosi, esą jo kaltinimai neturi nieko bendra su Maharishiu, tai – tik jo paties smarkaus charakterio padariniai.


1980 metais, po Lennono mirties, Harrisonas ir McCartney paneigė Maharishiui mestus kaltinimus. O dar po dešimties metų atsiprašė mokytojo ir su juo susitaikė.


Maharishis niekada viešai nėra bitlų sugėdinęs ar kaip nors nepalankiai apie juos atsiliepęs. Jis juos vadino žemės angelais, ant kurių negalima pykti. Sakė, jam nesvarbu, ką Johnas pasakė ar padarė. Nes angelai negali liūdinti.


Angelų etiketė – kita istorija. Ji susijusi su bitlų dalyvavimu „Studio 50“ – Edo Sullivano šou Niujorke. 1964 metų vasario 9 dieną 73 milijonai amerikiečių, užgniaužę kvapą, prilipę prie televizijos ekranų, stebėjo, ką krečia „ateiviai iš niekur“. O teisėtvarkos pareigūnai registravo stebuklą: tą valandą, kol TV transliavo šou, per visą Ameriką nebuvo padarytas nė vienas nusikaltimas.


Maharišis mirė 2008 metų vasario 8 dieną sulaukęs 91-erių. Tą dieną į kosmosą buvo transliuojama daina „Across The Universe“, kurios priedainyje skambėjo „Jai Guru Deva Om“ – mantra, kurios bitlus išmokė Maharishis. Daina buvo nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, nutolusią nuo Žemės per 431 šviesmetį. Taip buvo pagerbtas sąmonės Einšteinu tituluojamo Maharishio atminimas, pažymėtas bitlų dainos 40-metis ir 50-asis NASA gimtadienis. Paulas McCartney ta proga parašė: „Nuostabu! Šaunu, NASA! Meilės linkėjimai ateiviams. Geriausios kloties, Paulas.“


Kitą dieną po Maharishio mirties Paulas pasakė, kad jis giliai liūdi, tačiau jo prisiminimai – be galo šviesūs. Jis niekada nepamirš žodžių, kuriuos Maharishis kartą parašęs jam į knygą: „Spindesys, palaima, sąmonė“. „Tai man pasako viską. Man jo trūks, aš jo ilgėsiuosi ir visada prisiminsiu su šypsena.“

Bitlų būgnininkas Ringo Starras patirtį, gautą iš guru, įamžino knygoje „Postcards from the Boys“ (angl. „Atvirukai iš vaikinų“). Joje Ringo rašo visą gyvenimą likęs ištikimas mantrai, kurią jam priskyrė Maharishis. Laiką Rišikeše jis vadina „vienu geriausių gyvenimo potyrių“, o patį Maharishį – išmintingiausiu ir šventu žmogumi, kuris visada žavėjo ir stebino gebėjimu džiaugtis gyvenimu.

(Ištrauka iš mano knygos “Laisvė basomis”)

2 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską