Kulnas, pirštai

“Meilė yra tai, su kuo mes gimėme. Baimė yra tai, ko čia išmokome.” Marianne Williamson

Ar tikrai esame baimių ir meilės sintezė?

Gyvenimas, jo kelionė – tai mokymasis nusvarbinti baimes, išsivaduoti iš klaidingų nuostatų, susigrąžinti meilę. Gyvenimo prasmė nėra kažkur, jos nėra išorėje, ji nėra daiktai ar prestižas. Gyvenimo prasmė yra viduje, mūsų dabarties mirksnyje.

Tai, kaip elgiamės su savo dabartimi, nulemia mūsų ateitį ir požiūrį į praeitį, neprisirišimą prie jos.

Mes nerimaujame, nes bijome prarasti kontrolę, mus gąsdina nežinomybė. Nerimstantis protas kaip beždžionėlė, jis šokinėja nuo vienos minties prie kitos. Jis kaip šuo, kuris ištikimai lekia paskui kiekvieną minties lazdą.

O nerimas tvirtai sukimba su smalsumu. Juk nežinomybė traukia. Mes žinome, kad tik patekę ten, kur niekad nebuvome, išmoksime kažko naujo.

Nerimas ir smalsumas, baimė ir jos nugalėjimo džiaugsmas, viskas taip šalia, skiria vos vienas žingsnis. Netgi ne žingsnis. Tai ta pati pėda, jos kulnas ir pirštai, pirštai ir kulnas.

Kur bus šiandien tavo nerimas – kulnuose ar pirštuose? O kur bus tavo džiaugsmas?

Mink ant abiejų. Stovėk tvirtai savo akimirkose.