Nežiniuko protas

"Žodžiai prastai nusako mintis. Mintys transformuojasi, pasikeičia iš karto, kai virsta žodžiais ant popieriaus." Hermanas Hesė

Srautinis rašymas yra vienas iš savęs pažinimo būdų. Jis neimlus laiko ar pinigų sąnaudoms, jam tereikia valios, pasišventimo praktikuoti. Deja, per protą neįmanoma savęs pažinti, protas ribotas. Mūsų mintys išradingos, jos geba kurti tūkstančius paaiškinimų, kokie esame, ką sugebame, tačiau nei vienas nėra teisingas.

Protas kaip neramaus ežero paviršius, jis nėra savojo “aš” veidrodis. Protas tarsi kreivas veidrodis atspindi tūkstančius iškreiptų savęs įsivaizdavimų. Paradoksalu, tačiau geriausiai save suprasti galima tik nutildžius protą. Rašymo meditacija, ekspresyvusis rašymas – vienas iš būdų tai padaryti.

Rašymo meditacija žadina, grąžina pradinuko, nežiniuko protą. Srautinis rašymas pažaboja eksperto protą, kuris manosi viską žinantis, jam niekas neįdomu.

Nežiniuko, vaiko protas pats kūrybiškiausias, atviriausias savęs ir pasaulio pažinimui. Vaikas žino, kad nežinoti yra normalu, kad galima ir reikia klausti, smalsauti, bandyti iš naujo. Nežiniuko protą nužudo suaugę, kai pradeda šaipytis, kritikuoti, “kaip tu nežinai”, “nežinoti gėda”, “tu jau didelis, negalima klausti kvailų dalykų.”

“Kvaila klausti”, “gėda nežinoti”, “klysti blogai”, kuo daugiau vaikas gauna panašių pastabų, tuo greičiau jame pabunda vidinis krtikas ir užčiaupia nežiniuko smalsumą. Taip ilgainiui vaikutis virsta nepatikliu, liguistai savikritišku, cinišku suaugusiu.

Nežiniuko protą susigrąžinti nėra lengva, tačiau įmanoma. Rašymo meditacija jį reanimuoja per panardinimą į procesą, atjungdama tikslo ir prasmės ieškojimo įprotį. Šis įprotis stiprus, jis mūsų gyvenimo leitmotyvas. Ir mes teisūs – gyvenimas be prasmės nepilnavertis, tačiau tam, kad gyventi prasmingai, pirmiausia reikia atpažinti savąjį pašaukimą. Pašaukimą, suvokimą, kas yra tikrasis “aš”. Ir čia jokie testai ir netgi galingiausias protas nepadės, nes tai ne tik proto, bet ir širdies darbas.

Pernelyg aktyvus protas yra triukšmingas, jis nustelbia širdies balsą. Norėdamas išgirsti širdį, turi nutildyti proto balsą. Jei neturi alergijos rašymui, pamėgink tai padaryti per srautinį rašymą. O jeigu turi, juo labiau mėgink. Dažnai tai, ko nenorime daryti, yra būtent tai, ko mums labiausiai reikia.

Protas diktatorius, jis bijo prarasti kontrolę ir per neigimą – “tau nereikia”, “tai kvaila”, “tuščias laiko gaišimas”, “tau nepavyks”, mėgina nepaleisti vadelių, užgožia širdies balsą.

Srautinis rašymas – tai ne proto, o širdies, pasąmonės darbas. Rašymo meditacija padeda grąžinti prigimtinę tėkmę, kurią turėjome, būdami vaikais. Tėkmę, kurioje nebuvo stabdžių, jokių “neįmanoma”, baimių, kad nepavyks, apsijuoksime.

Srautinis rašymas – tai priešnuodis amnezijai, priminimas, kaip pasaulį matyti ne pro skaudžių patirčių akinius, bet vaiko akimis. Vaiko, kuris nėra muštas, kuris dar prisimena, jis žino – pasaulis kupinas galimybių.