„Ar jau pasirūpinai Kalėdų dovanomis?“ – klausia draugė, aš tyliu. Negi pasakosiu, kad dovanomis nesirūpinu, nes nenoriu dauginti tai, ko nereikia.
Draugė kviečia į koncertą, bet tuo pat metu kitos gimtadienis, o trečios knygos pristatymas. Viena džiaugsis, dvi liks nuskriaustos. "Teisingo pasirinkimo nėra, o kartu visi teisingi" - save raminu ir apsisprendžiu kojos iš namų nekelti.
Gyvenimas kaip tuščias lapas, mes kiekvieną dieną kuriame naujas detales. Mes gaištame laiką dovanoms, kurių didžioji dauguma nereikalinga. Gyvenimas kaip neįmanomai perkrautas paveikslas. Galima paimti teptuką ir užtušuoti viską, kas nereikalinga. Bet kas aš tokia, kad vertinčiau, kas turi gyventi, o ką ištrinti?
Aš ne Matisas, gyvenimas nėra paveikslas „Arabiški kavos namai“, kur kiekviena detalė, kiekvienas potėpis turi prasmę. Tarkim vaza su gėlėmis, gėlės – tai mintys apie prasmę, o vazos primityvumas užuomina apie gyvenimo paprastumą. Akvariumas su žuvytėmis – tai ramybės centras, kurio ilgisi net tie, kurie nesupranta, kad ilgisi. Šalia akvariumo sėdi žmonės, jie medituoja apie sudėtingą paprastumą arba paprastą sudėtingumą.
Žmonių figūrėlės susodintos tiksliai ten kur reikia, bet „ten kur reikia“ gimė ne atsitiktinai, ne vienu potėpiu. Dailininkas figūrėles perpiešė, užtušuodamas, kas jam netiko. Žmonių kūnai pilki, veidai geltonos ochros ovalai, nereikalingų elementų nerasta. Nebūtinos detalės panaikintos - kas dabar atspės, kad anksčiau figūros buvo spalvotos, veidai turėjo bruožus. Nė pėdsako neliko apie dailininko tapytus sandalus, kuriuos kavinės lankytojai mandagiai palieka prie įėjimo...
Matisui detalės nereikalingos, jam tobulinimas yra ne detalių dauginimas, bet jų atsisakymas. Gaila, kad nėra tokio teptuko, kuris padėtų užtušuoti tai, kas nereikalinga gyvenime. O gal gerai, kad nėra? Juk galiu suklysti ir pašalinsiu esminę detalę, be kurios gyvenimas ims ir praras prasmę.
Comments