Rašau, kad neišprotėčiau


Man 60 metų, aš rašau 43 metai. Pradėjau nuo 17, po savo pirmos nelaimingos meilės, kai supratau, kad rašymas yra būdas neišprotėti, būdas nenusižudyti. Kad rašymas yra mano psichoterapija, išsilaisvinimas, pabėgimas nuo pojūčio, kad mane paliko, nes esu nepakankama. Nepakankamai graži, nepakankamai protinga, nepakankamai įdomi, nepakankamai smagi, nepakankamai pozityvi.

Kodėl tai atsitiko man? Ar aš esu kalta, jei man nesiseka? Ar elgiuosi teisingai, jei sėkmės vėjas pučia ir negera, jei nusisuka? Minčių žvėrynas užknisa, protas nerimsta, minčių beždžionėlės nonstop šokinėja nuo vienos minties šakos prie kitos ir nepaliauja tauškėti. Nepaliauja kritikuoti, abejoti, neigti, nuvertinti.

Kvaila pykti ant beždžionėlės proto. Jo ketinimai patys geriausi – beždžionėlės protas ištikimai stengiasi apsaugoti nuo pasaulio grėsmių. Jis nesupranta, kad saugodamiesi nuo pasaulio, mes užsidedame tokius šarvus, kad pro juos savęs nebegirdime.

Mano draugės anksčiau sakydavo - “Eva, nebūk tokia protinga, vyrai bijo protingų, protingos nesusiranda vyro.” Dabar tos pačios draugės sako “kaip tau pasisekė, kad turi tokį vyrą.” Aš suprantu, ką jos mintyja - “tokią kaip aš ištverti neįmanoma.”

Kartais dėl to susierzinu, bet prisimenu, kad čia ne aš, o mano beždioniškas protas purkštauja ir einu išrašyti jo piktumo, nepasitenkinimo. Išrašau ir - palengvėja. Man gana 10 minučių srautinio rašymo ir visi paviršiniai pykčiai, nuoskaudos ir abejonės išsituština. Lieka ant popieriaus ar kompiuterio ekrane. O galvoje įsivyrauja normali giedra. Giedros būtinai reikia, kad neišprotėti.

13 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską