Talentingoji nemeilė

“Realybė keistesnė, nei romanai. Romanai, skirtingai nei tikrovė, kaip taisyklė turi prasmę.” Markas Tvenas

O kokia gyvenimo prasmė? Ar ji apie įvaizdį, šlovę ir palikimą ateinančioms kartoms, o visa kita nesvarbu?

Genijus šunsnukis ar kilniaširdis netikėlis, ką renkiesi? Ar genialumas visada pasmerktas turėti sielos negalią?


Genialaus matematiko ar fiziko išvirkščioji pusė mažai ką jaudina. Skaičiai, formulės ir atradimai bejausmiai, nuasmeninti.

O dvasinio mokytojo, poeto, rašytojo, dailiniko skeletai? Ar į juos galima nusispjauti, nuo jų atsižegnoti, priimti, kad talento niekas neteisia? Ar iš tiesų talentas nepakaltinamas?


Kažkada išsižadėjau bikramo jogos mokymų, nes negalėjau susitaikyti, kad jogos meistras Bikramas yra šiknius, kuris į mokines vardais nesikreipia, šaukia “tiesk koją, kalakute” arba “ei, mieloji, čia tavo krūtys ar razinos”?

Kalakutėmis Bikramas vadino didžiakrūtes, razinomis – kuklesnių gabaritų savininkes. Savo žmoną Bikramas vadino kale, ir tai žinojo kiekvienas pabuvojęs jo mokymuose.

Jei mokyklos mokytojas ar universiteto dėstytojas mėgina tyčiotis iš savo mokinio, jis gauna tokį visuomenės atkirtį, kad žagsi visą likusį gyvenimą. O dvasiniam mokytojui galima? Quod licet iovi non licet bovi?


Žinau, yra manančių, kad įžeidinėjimai yra neatsiejama dvasinių mokymų dalis. Bet nepykite, aš lieku su savąja.


Su dailininkais, romanistais ir poetais dar kebliau. Geriau jų nepažinoti asmeniškai, kitaip negalėsi objektyviai vertinti darbų.

Kita vertus, o kas yra objektyvumas? Ar objektyvu yra nuasmeninti, nugramdyti subjektyvumo odą ir vertinti tik kūrinį?

Rinkdamiesi maistą mes norime žinoti, kur ir kaip jis buvo augintas, kas per žmonės tie ūkininkai, kurie save vadina ekoatsakingais. Mums rūpi vištos, jų laisvė, meilė gyvūnams. Tai ar galime objektyviai vertinti kūrinį atsiriboję nuo autoriaus asmenybės?


Skaitydama nežemiško grožio Marinos Cvetajevos eiles, aš negaliu užsimerkti tam, ką žinau – jautrioji poetė badu numarino savo trijų metų vaiką.

Ar galiu, ar turiu atsiriboti?

O gal kaip tik turiu TAI žinoti ir priimti, kad įvertinčiau visumą?

“Dėkoju Jums – ranka ir širdimi, Kad apie mano meilę nesvajoję Taip rūpinatės mano rimtimi, Tarytum būčiau Jūsų mylimoji, Už nesimatymus po žvaigždėmis Ir kad ne mudviem saulė spinduliuoja, Kad sergate – deja! – ne manimi, Kad ne dėl Jūsų aš – deja! – karščiuoju.” (Marina Cvetajeva, vertė Andrius Krivas)


Cvetajeva suvokė savo išskirtinumą, jį vadino "nulemtu į nieką nepanašumu": "Aš niekada nebuvau tikra moteris ir niekada nebuvau tikras vaikas, ...ir niekada nebūsiu nei iš tikrųjų senyva, nei sena - ir fiziškai nebūsiu, nes manyje yra nenumalšinama kūno, judesių, visų gyslų ir raumenų jaunatvė - ir visa tai todėl, kad buvau tikras žmogus, o galbūt ir nežmogus, didžiulis stebuklas."


O dar ji apie save rašė: “Aš – tai namai, kuriuose manęs nebūna. Aš savo atžvilgiu – sadistė. Norėčiau save mirtinai nuvaryti. Aš sau nerūpiu. "Aš" – tai būtent tai, ką su malonumu numesiu šalyn, kai numirsiu… “Aš” – tai tik kūnas…alkis, šaltis, nuovargis, nuobodulys, tuštuma, atsitiktiniai bučiniai… “Aš” – nerašau eilių. Nenoriu, kad tai mylėtų.”

Skaitydama Cvetajevos išpažintį, girdžiu egocentrišką puikybę, o greta - šiurpiausią širdį veriantį klyksmą. Nemeilės sau viesulą. Jo net negali vadinti pagalbos šauksmu - greičiau susinaikinimo troškimu.

Ir suprantu tai, ką suprasti neįmanoma – be meilės sau gali kurti nemirtingas eiles, bet ar gali mylėti?


Ar nemeilė sau yra didžiumos genijų prakeiksmas?

21 peržiūra0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską