Ankstyvą rudenį, su draugais išsinuomavom namuką su karštu kubilu. Trys dienos, pailsėsim nuo visko. Kadangi laisvės jausmas paėmė viršų, nepasiruošėm nakčiai, neužkūrėm namuko krosnies, kad būtų šilta. Įsikaitinę kubilą, sulipom. Kubile kiekvienas suvalgėm apie 5g psilocibino cubensis grybukų. Buvo labai fainai, diskutavom apie meilę, apie pasaulį kamuojančias problemas, kosmosą ir dar labai daug ką. Pradėjom kalbėt apie mirtį. Tada vienas iš draugų sugalvojo, kad mes norim jį nužudyt. Kilo ilga ir varginanti diskusija, jis dėliojo išgalvotus "faktus" kaip, kad kąstuvas tam, kad jį užkasti, o čia atvažiavom, nes nėra žmonių - nebus liudininkų. O mes savo ruožtu, bandėm nuraminti sakydami koks jis yra mums svarbus. Visa tai tęsėsi apie valandą, lauke, esant 5 laipsnių temperatūrai. Pradėjau drebėti, apsirengt nesugebėjau dėl grybų poveikio. Sugalvojau, kad karštam duše man bus geriau. Kadangi nuošali vietovė, dušas irgi nekoks, tai šaltas vanduo bėga, tai karštas. Susigūžiau dušo kabinoj, kad sušilti. Karštas vanduo bėga - gerai, bet labai trumpais intervalais, dažniau bėgo šaltas. Šaltas vanduo, +10 namuky, grybai - viskas aš mirštu, mirsiu nuo hipotermijos, prabėgo gyvenimas pro akis. Draugai tuo tarpu vis dar aiškinosi žudymo subtylybes... Valios pastangų dėka, sugebėjau pasakyti sau, kad taip nemirsiu, dar reikia vaikus užaugint, sugebėjau atsistoti. Nulingavau į lovą, atsisėdau, bet nesugebu nei po koldra palysti, nei apsirengti. Draugai pamatė, kad man tikrai blogai ir vis dar drebu, tada vienas įkalbėjo apsirengti megztuką, užplūdo pasakiška šiluma, tada kelnes šiaip ne taip ir kojines. Bet vis tiek labai šalta. Nusprendėme sugriūt tryse į vieną lovą, kad sušilti. Sušilau, atsijungiau. Dabar žinau koks jausmas, kai tu miršti - nebebijau. Istorijos moralas, visada turėkite "trip siterį"