Forumo įrašai

Eva Tombak
2021-11-29
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Irma, jogos mokytoja Noriu papasakoti savo sapną, kuris aplankė atostogaujant Arabų Emiratuose. Ten puikiai leidau laiką, savo vaiką buvau palikusi Lietuvoje, pas močiutę. Vieną naktį sapnuoju, kad laidoju savo sūnų. Tai buvo neįtikėtinai ryškus vaizdinys, net po daugybės metų prisimenu jo visas detale: dalyvauju laidotuvių procesijoje, einu priekyje, nešu savo vaiko portretą, kojos linksta, ašaros plūsta. Matau visą eiseną, jaučiu begalinį skausmą. Atsibudusi tuoj pat puoliau skambinti mamai. Buvau įsitikinusi, kad kažkas blogo atsitiko. Mama nuramino, kad viskas gerai, vaikas sveikas ir linksmas. Akivaizdu, kad sapnas buvo ne apie vaiką. Tos pačios dienos popietę mamai paskambino teta ir pranešė, kad mano tėtis pasikorė tą naktį, kai sapnavau laidotuves. Buvau labai artima su tėčiu. Mane vadino tėčio dukra.
1
0
68
Eva Tombak
2021-11-29
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Edita, psichologė iš Stokholmo Tai atsitiko per paskutinę gimdymo valandą. Apėmė jausmas, kad manyje, nuo galvos per visą kūną, žarnas, sukasi milžiniška, neregėto storio gyvatė. Aš bijau, kad ta gyvatė mane ištaškys ant sienų. Maldauju gydytojų, akušerės ir vyro, kad mane laikytų. Klykiu – „Laikykite, kitaip mane ištaškys! Stipriau, dar stipriau, dar stipriau laikykite!“ Vyras manė, kad tikrai bus mėlynės. Visi laikytojai buvo po devintu prakaitu. Pagimdžiau labai greitai. Manau, kad kosminė gyvatė man padėjo.
Kosminė gyvatė content media
0
0
63
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino vadybininkė iš Vilniaus Studentaudama išvažiavau uždarbiauti į Angliją ir įsimylėjau. Jis buvo pakistanietis, mes kartu dirbome salotų fabrike. Vasara baigėsi, grįžau į Lietuvą. Vaikinas išvažiavo pas tėvus. Mes nebuvome sutarę, ką toliau darysime. Nepasižadėjome likti pora. Praėjo du metai, baigiau mokslus. Tuos du metus tarp mūsų nebuvo jokio ryšio – nesiskambinome, laiškų nerašėme, netgi žinutėmis apie save nepriminėme. Aš nežinojau, ar jis liko Anglijoje. Bet išgirdusi apie galimybę kelis metus padirbėti Londono priemiestyje, stvėriau pasiūlymą nedvejodama. Kažkodėl buvau tikra, kad jis vis dar Anglijoje ir mes būtinai susitiksime. Iš štai aš Londono priemiestyje. Stoviu sankryžoje, dairausi ir pastebiu, kaip pro mane pralekia mėlyna mašina. Žandikaulis atvimpa, kai pamatau, jog už vairo sėdi buvęs mylimasis. Kaip tai gali būti! Mes susitinkame nesusitarę! O juk per stebuklą neprasilenkėme, jis galėjo pravažiuoti anksčiau arba vėliau. Bet ne, jis čia atsirado būtent tą akimirką, kai aš akimirkai sustojau. Bėgu prie šviesoforo, tikiuosi, kad užsidegs raudona ir jis sustos. Taip ir buvo. Jis mane pamatė, atidarė dureles ir aš visa laiminga išvažiavau pas jį. Ši istorija nėra pasaka „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Bet aš norėjau jį pamatyti ir pamačiau.
Sankryža content media
0
0
62
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Lina, inžinierė iš Vilniaus Tėčio mirtį pajutau anksčiau, nei apie ją sužinojau. Ryte ploviau galvą ir staiga apėmė keistas graudulys. Jis buvo toks stiprus, kad pradėjau verkti. Nusprendžiau save palepinti, pagulėti šiltoje vonioje. Prisileidžiu vandens, ištirpinu jūros druską, guluosi. Ašaros nepaliauja, upeliais sruva. Guliu sūriame vandenyje, iš manęs plūsta sūrios ašaros... Vonios durys uždarytos, buto durys užrakintos. Staiga girdžiu, kaip durys trinkteli, tarsi jas kas pajudino. Esu viena namuose, vyras išėjęs į darbą, dukra mokykloje. Raminuosi, kad tai skersvėjis, bet jausmas toks, tarsi už vonios durų kažkas stovi... Po pusvalandžio išeinu iš vonios, džiovinuosi plaukus. Skambina brolis, sako – „Tėčio jau nebėra.“ Tėčio sesuo pasakojo, kad tą rytą jos šuo lojo be perstojo, niekaip negalėjo nuraminti. Bet kai tik brolis pranešė, kad tėtis mirė – šuo baigė loti.
0
0
35
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Indrė, menininkė iš Kauno Kiek save pamenu, mano intuicija visada buvo stipri. Būdama šešiolikos patekau į rimtą avariją. Per plauką likau gyva – mane išgelbėjo tai, kad užsisegiau diržą. O juk galėjau to nepadaryti, nes veiksmas vyko laikais, kai visi važinėdavo be diržų. Tą vakarą lipu į Audinę Bulką, vos spėju įsitaisyti ant galinės sėdinės – ir girdžiu balsą tarsi iš aukščiau. Balsas įsakmiai sako – „užsisek diržą.“ Mes įvažiavome į stulpą. Greitis buvo koks 80 kilometrų/h. Nuo stipraus smūgio išėjo stuburo slankstelis, pusantro mėnesio praleidau smėlio lovoje. Jei nebūčiau prisisegusi, būčiau išlėkusi su visais priekinio lango stiklais. Gal tai jokia ne intuicija, o viskas per mano prigimtinį jautrumą? Dėl to jautrumo negaliu valgyti parduotuvių maisto. Tie produktai man kažkokie be energijos, nuo jų mane krato. Parduotuvių maistas man asocijuojasi su laidojimo namais, kur prieš paskutinę kelionę atgula mirusiųjų kūnai – gražiai sušukuoti, nugrimuoti, nuprausti. Su išlaužta šypsena... Šarvojimo namai gražūs, gėlėmis išpuošti, groja ašarą spaudžianti muzika... Panašiai atrodo parduotuvės, kur ant prekystalių guli nežinia kiek ir kokių rankų liestas maistas. Produktai daugybę kartų šildyti, sūdyti, saldinti... Prifarširuoti chemija, kad kuo ilgiau negestų, neprarastų prekinės išvaizdos... Parduotuvių savininkai kaip ir laidojimo namų personalas rūpinasi aplinka, jos interjeru ir eksterjeru. Muzikiniu fonu. Čia guli gražiai supakuoti produktai – „numirėliai.“ Šarvojimo salėse mes ateiname tik pažiūrėti, o parduotuvėse tuos „numirėlius“ dedame į save.
Intuicija content media
0
0
23
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Tatyana Repina, redaktorė iš Tomsko Ši istorija atsitiko prieš šešis metus. Savo anytą labai mylėjau ir gerbiau. Ji mirė 2011 metais, palaidota senose kaimo kapinėse, kurių Tomsko žemėlapyje nerasite. Kapinės yra, bet topografinėje nuotraukoje jos nepažymėtos. Mes nesame religingi, bet kai kurių papročių laikomės, kiekvieną pavasarį ir vasarą tvarkome artimųjų kapus. Kapų lankymo neplanuojame, pajaučiu, kad laikas – ir lekiu. Taip buvo ir aną sykį. Nuvažiavau į turgų, nupirkau gėlių sodinukų, atvažiavome į kapus. Paruošiau žemę, vyras nuėjo prie ežeriuko pasemti vandens. Kol laukiau vyro, kažkaip įsižiūrėjau į jo tėvų nuotraukas ant paminklo. Žiūrėdama į nuotrauką pradedu anytą kalbinti: „Kaip tu gražiai šypsaisi! Ar matai, kokias gėles tau pasodinau? Gal galėtum kokį ženklą duoti, kad suprasčiau, ar jos tau patinka?“ Staiga periferiniu matymu pastebiu, kad vos per du žingsnius nuo manęs sėdi burundukas ir letenėlėmis gremžia, tarsi rodo – „patinka, patinka...“ Apmiriau, žiūriu į vyro mamos nuotrauką ir sakau jai – „palauk truputį, tavo sūnus tuoj ateis.“ Išgirdusi vyro žingsnius, pirštą prie lūpų pridedu, kad eitų tyliai, nenubaidytų svečio. Jis linksi, sliūkina tykiai, bet kai prieina – burunduko jau nebėra. Vyrui papasakojau, jis nusišypsojo ir tiek žinių. Po kapų važiuojame pas gimines. Sėdime prie stalo, jau truputį išgėrėme, aš pasakoju apie burunduką. Visi juokiasi, bet niekas netiki istorija. Jiems sakau – „juokitės kiek norite, bet paminėsite mano žodžius – mama apie save jums duos ženklą.“ Mano vyras gydytojas, kartą per savaitę dirba privačiame diagnostikos centre. Vieną antradienį atvažiuoju jo pasiimti po darbo ir pastebiu, kad jis kažkoks nesavas. Klausiu, kas atsitiko? Vyras pasakoja, kad lankėsi keista pacientė senutė, kurią atvedė dukra. Pacientė turi krūvą kardiologinių problemų. Kai apžiūra baigėsi, ji vyro užklausė, ar kartais ne jis Valentinos Trofimovnos sūnus. Mano vyro kita pavardė – Repinas, jo mama pavardės nekeitė. Vyras patvirtina, kad taip, jis Valentinos Trofimovnos sūnus. Senutė jam sako, kad kažką atnešė, bet tai ne dovana. Reikės grąžinti. Vyras man rodo seną sąsiuvinį, 1953 ar tai 1956 metų leidimo. Sąsiuvinyje užrašyti dainų žodžiai. Prie kai kurių –pieštinės iliustracijos. Vartau sąsiuvinį, skaitau tekstus, žiūrinėju piešinukus. Ir staiga matau kažką skausmingai pažįstamą – tokius piešinius anyta piešdavo mano vaikams. Skaitau prierašą prie piešinio – „Linksmas berniukas iš Karabacho.“ Man darosi negera... Berniukas iš Karabacho – tai mano anytos pravardė, taip ją praminė jos bendraklasiai. Perverčiu puslapį, o dainos pabaigoje matau anytos parašą ir užrašą – „Prisiminkite mane retsykiais.“ Tos senutės pacientės vizitas buvo paskirtas po dviejų savaičių. Vyras pasiėmė sąsiuvinį, ruošėsi grąžinti. Bet pacientė neatėjo. Atėjo jos dukra ir pasakė, kad ji mirė.
Anytos istorija content media
0
0
26
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino medicinos sesutė iš Jonavos Nesuprantu, kaip tai atsitiko. Tikrai prieš tai nieko nevartojau, jokio streso nepatyriau, buvau puikios nuotaikos. Buvo savaitgalis. Vyras atnešė kavą į lovą, o pats išskubėjo kažkokio siuntinio pasiimti. Išgėriau kavą, atsirėmiau į pagalvę ir... prasmegau į priešais kabantį paveikslą. Paveiksle buvo pavaizduotas džiunglių krioklys. Nežinau, kas man užėjo – aš pradėjau dainuoti. Dainuoju ir staiga jaučiu, kaip į mane pūsteli karštas oras. Nematoma jėga supurto, pajaučiu krestelėjimą. Krestelėjimas panašus į lėktuvo, kai su žeme liečiasi leisdamasis. Ir čia aš praradau sąmonę. Atsipeikėju ir ką matau – ogi savo kūną. Jis guli paslikas lovoje, o aš kaip koks besvoris balionėlis kylu aukštyn. Artėju prie lubų ir apima išgąstis – „viešpatie, tuoj atsitrenksiu į lubas.“ Niekur neatsitrenkiu, neriu kiaurai pro lubas, atsirandu ketvirtame aukšte. Matau to buto apstatymą, visus baldus ir galvoju, kad kai grįšiu atgal į savo kūną, būtinai užlipsiu pas ketvirto aukšto kaimynus ir pažiūrėsiu, kokie ten baldai. Pro lubas kylu į penktą aukštą, pro stogą ir galiausiai atsiduriu lauke. Čia perskrodžia mintis – „bet kaip gera, juk lapkritis, o aš nejaučiu šalčio, jokio nepatogumo...“ Man malonu, jauku, šilta...nėra žodžių tai palaimos būsenai apsakyti. Atsiduriu virš mūsų namo, matau namus, gatvę. Ir čia girdžiu balsą, kuris klausia – „kur dabar norėtum?“ Sakau – „pas vyrą.“ Tuoj pat iš kažkur atskrenda du juodi šešėliai: veidų nematau, bet spėju, kad jie juodaodžiai. Jie mane griebia už pažastų ir kažkur tempia. Jų nešama skrendu dangumi, po kurio laiko pajaučiu, kad leidžiuosi žemyn. Ir lyg į kokį purvą – taukš, nukrentu – ir atsipeikėju. Vėl esu lovoje, atsirėmusi į pagalves. Priešais mane paveikslas, aš nieko nesuprantu...
Krioklys content media
0
0
21
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino politikė iš Kauno 1994 metais dalyvavau vienuose mokymuose Norvegijoje. Mūsų buvo keturios moterys, keliasdešimt politikų vyrų ir keli norvegų žurnalistai, lektoriai. Sėdžiu, klausau paskaitos ir nesuprantu – kas per triukšmas aplinkui. Apsidairau – visi ramiai sėdi, klauso paskaitos. Tai iš kur tas triukšmas mano galvoje? Staiga suprantu – tai žmonių mintys. Aš girdžiu, ką žmonės galvoja. Savijauta buvo siaubinga, jos priešui nelinkėčiau. Mano nuojauta pasitvirtino: žmonės kalba vieną, o galvoja kitą. Beje, norvegai dažniausiai sako, ką galvoja. O štai lietuvių mintys... begėdiškai prasilenkia su žodžiais. Bjauriausia, kad mintis girdėjau garsiau nei žodžius. Jaučiausi tarsi žiūrėčiau dubliuotą filmą, kur vertimas nustelbia originalo kalbą. Dažnai nebesuprasdavau, kur mintys, o kur kalbėjimas. Viešbutyje gyvenau su viena politike, kuri kniso kalbomis apie kažkokį vyrą. Žodžiais visaip jį koneveikė, bet jos mintys transliavo priešingai – vyras jai patinka. Net labai patinka. Nesusivaldžiau ir pasakiau: „Jei vyras jums patinka, tai kodėl apie jį blogai kalbate?“ Ji pratrūko verkti, prisipažino, kad tą vyrą įsimylėjusi daugybę metų, bet jie niekada nebus kartu, nes jis vedęs. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl įkritau į tą būseną, kurioje girdėjau mintis. Gal nuovargis kaltas... O gal kokia dvasia mane buvo apsėdusi? Toji būsena truko savaitę. Praėjo ir daugiau negrįžo.
0
0
19
Eva Tombak
2021-11-28
In Savaiminės mistinės patirtys
Istorija pasidalino Rita, menininkė iš Šiaulių Tai atsitiko, kai mokiausi pradinėje mokykloje ir per muzikos pamokas repetavome dainą „Paukščiai.“ Man įkyriai galvoje skambėjo žodžiai: „Kokia baugi rimtis aplinkui, kaip viskas tuščia ir nyku, kai negirdėti virš laukų sparnuotų mūsų giesmininkų...“ Vieną tamsų vėsų vakarą, grįždama iš repeticijos namo, sutikau aukštaūgius, gerokai už mane vyresnius, tamsiai apsirengusius jaunuolius. Pasijutau labai nejaukiai, nes šis rajonas Šiauliuose turėjo blogą vardą. Buvo baisu, bet tvardžiausi, stengiausi žingsnio nespartinti, baimės nerodyti. Staiga girdžiu – dainuoja. Negaliu patikėti... jie traukia „baltais pūkeliais krinta snaigės“. Vienas iš bernų man šaukia – „argi nemoki žodžių?“ Va čia jau nebeištvėriau – ir dėjau į kojas. Na ir kas tai – paprastas sutapimas ar mistinė sinchronizacija??
0
1
50

Eva Tombak

Administratorius
Daugiau veiksmų