Brandžiam amžiui apibūdinti netinka požiūris „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. Popietės laikas yra likimo malonė ir privilegija. Ją gauna anaiptol ne kiekvienas – daugelyje išsivysčiusių šalių net trečdalis pensijos nesulaukia. Koks atrodo garbus amžius – palaima ar prakeiksmas – lemia ne tik asmeninės pastangos, sveikata, pinigai ar pozityvus mąstymas. Lemiamas veiksnys – tai visuomenės požiūris. Todėl šią knygą rašiau galvodama ne tik apie savo bendraamžius bei vyresnius, bet ir apie rytojaus popietės žmones.
 
Man popietės laikas – tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija. Pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina. Šia knyga noriu įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis. Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą.