Kiekvienos šventės, o ypač didžiosios ¬ tai praktika.
Pinigų leidimo ir taupymo praktika, valgymo ir susilaikymo praktika. Meilės ir banalumo praktika.
Praktika sveikinti arba nesveikinti, praktika kalbėti arba laiku patylėti. Šventės - tai lūkesčių ir jų paleidimo praktika.
Prieš sėsdama prie šventinio stalo ar laukdama svečių, sau mintyse kartoju:
Aš nieko nesitikiu, esu pasiruošusi priimti viską, kas benutiktų. Aš priimu, kad šventės gali žadinti palaimą, o gali skaudinti. Šventės gali liūdinti, o gali juokinti. Šventės - tai savotiška beprotybė, su kuria susilieji arba rizikuoji pamatyti savo ir kitų tikrąjį veidą.
Šventėje galiu sutikti tave bei tave ir mes visi kartu pasinersime į bendrumo katarsį. O galime nesusitikti ir kažkas iš mūsų apsinuogins iki vienatvės kapiliarų.
Šventės gali duoti, o gali atimti. Jos gali džiuginti dovanomis, o gali jų neparūpinti. Gali apipinti dosnumu, o gali panardinti į praradimus.
Aš galiu jaustis viskuo patenkinta, o galiu irzti dėl menkniekių. Galiu meistriškai tvarkytis su savo emocijomis ir mintimis, o galiu leisti joms mane draskyti ir trypti.
Galiu užsisėdėti svečiuose iki paryčių, o galiu po valandos apsisukti ir išeiti. Ir tu bėgsi paskui, mane grąžinsi. Arba...net nepastebėsi, kad manęs nėra. O gal tai ne tu, o aš būsiu nejautrioji, kuri nematys, kas vyksta svečio širdyje…
Aš galiu, tu gali, mes visi galime būti švenčių karaliais ir karalienėmis. O dar galime būti švenčių darkytojais, jų nuodytojais.
Aš priimu viską, kokia bebūčiau ir koks ar kokia tu bebūtum. Aš priimu ir sau bei tau primenu: mes nesame mūsų mintys ar emocijos. Mes esame jų reguliuotojai. Reguliuokime atsakingai.
Comments