Just another brick in the wall

Šią vasarą mano draugė norėjo nusižudyti. Ji išsirinko dieną, kuomet tėvai turėjo išvažiuoti atostogų į Šveicariją ir grįžę, šalia dukros lavono būtų radę laišką: „Ačiū, jūs nekalti, niekas nekaltas, myliu jus, atleiskit, ačiū, kad buvome kartu.“

Tokia Ho‘ponopono meditacija, viskas apie atjautą ir meilę, tačiau be galimybės tęsti gyvenimo kelionę. Be galimybės nieko pakeisti.

Aš niekada nedrįsčiau jos kaltinti egoizmu ar nejautra artimiesiems. Tai labai šviesus, be galo jautrus ir mylintis žmogus. Bet ne kiekvienas yra pajėgus tvarkytis su egzistencine krize.

Tie, kurie pažįsta tikrąją depresiją su savižudiškomis mintimis, jie žino – viskas vyksta ne taip, kaip kine ar knygose. Jokios dramos. Jokių paskenduolių, kurios rašo atsisveikinimo laiškus prieš nerdamos į bangas. Toliau ne mano tekstas, laisvas vertimas (Aut. Aleksandra Kovaleva):

Tu gyveni tarsi kaip visi, bet vieną akimirką susigriebi, kad nesi "kaip visi." Džiaugsmo nėra. Džiaugsmą visi patiria, o tu nebe. Tu negali. Tau viskas pilka, o kitų gyvenimas spalvotas. Visi turi ateities planų, o tu nori tik vieno – suknežinti savo nelaimingą galvą į automobilio stiklą. Taip, kad kaukolė subyrėtų į šipulius. Nes tu nematai kito būdo, kaip bent akimirką pabėgti nuo smaugiančios vienatvės. Tu nori klykti, bėgti, pasikarti, nusiskandinti, šokti pro langą – ką nors daryti, kad tik nužudyti savo neviltį, kurios niekas nesupranta, nenori pripažinti.

Tu lyg niekur nieko šypsaisi, nes tave taip išauklėjo. Tu žinai, kad šioje visuomenėje privalai būti pozityvus, turi būti atsakingas už kitų jausmus. Tau negalima kitų liūdinti savo emocijomis. Tu viską supranti, suvoki, kad tai depresija, vardu „šypsenos kaukė“, apie kurią niekas nenori kalbėti, nenori girdėti.

Tu jautiesi vienišas ir bejėgis, esi čia, o pasaulis už stiklo, už šypsenos sienos. Tu tarsi dar čia, bet iš tikrųjų esi anapus. Tu vienas, vilki nematomą skafandrą, esi atvirame kosmose. O visi kiti – ten, laimės planetoje. Kovoti su priežastimis beprasmiška, nes viskas yra priežastis.

Tavo egzistavimas jau nebe gyvenimas, tiesiog inercija. Tu nieko nejauti, tu praradai visas emocijas, visus jausmus. Tu esi tuščias, jautiesi praraja, kurios neįmanoma užpildyti. Niekur nematai prasmės. Tau sako, kad tai pasikeis, viskas laikina. Tu dėmesingai linkčioji, bet puikiai žinai, kad žodžiai tušti, jie neturi prasmės.

Tu skaitai, tu rašai, medituoji, tačiau niekas nepadeda. Nepadeda šaltas dušas, negelbsti sportas ir joga. Pozityvus mąstymas erzina savo melo kalba. Tave vimdo tavo mintys. Tau gėda, jautiesi kaltas, jautiesi beviltiškas.

Tu mėgini rašyti dėkingumo dienoraštį, randi 1001 priežastį jaustis dėkingas, bet tai nepadeda, dar labiau grimzti į kaltę be kaltės. Tu jautiesi atlieka, broku, atgyvena. Ir štai čia įsijungia savisaugos instinktas, kuris nuoširdžiai stengiasi tave apsaugoti nuo tavęs. Jis tau sako – „gelbėkis, šok pro langą.“

Taip veikia limbinė sistema, kuri priima signalus iš jutimo organų ir perduoda mąstančioms smegenims - neokorteksui. Limbinė sistema atsako už mūsų pirmykščius instinktus ir veikia žaibiškai. Neokorteksas – naujoji žmogaus smegenų dalis, ji atsako už analizę, savęs įsisąmoninimą – ji veikia lėčiau, dalelę sekundės vėluoja. Bet šios dalelės sekundės pakanka, kad viskas įvyktų negrįžtamai.

Mano draugei pasisekė, kad jos tėvai neišvažiavo, ji tai priėmė kaip ženklą. Neokorteksas informaciją sukramtė ir pasistengė, kuo įtaigiau paaiškinti - pasaulis (Visata, angelai, Dievas, siela) nori, kad ji gyventų.

Jeigu tave lanko savižudiškos mintys, pasirūpink trukdžiais. Prie balkono pritrauk sunkų krėslą. Migdomųjų nelaikyk po ranka, pasidėk kuo toliau, laimėk laiko. Kad tavo neokorteksas spėtų apdoroti informaciją ir primintų, jog gyvenimas nėra apie laimę. Jis apie nuolatinę kaitą. Juodą tarpsnį keičia šviesusis, baltąsias naktis - juodoji tamsa. Žiemos neviltį - pavasario prabudimas... Gyvenimas yra zebras.

Žinok, pasistenk prisiminti – nevilties akimirkai neutralizuoti kartais tereikia... lašelinės. Ne gydytojo ar psichologo – banalaus magnio. Arkliškos dozės magnio lašelinės. Magnis yra streso hormonų baubas, jis nukenksmina streso hormonus.

Tavo raumenyno masė, - kokia didelė bebūtų, tau nepadės sustabdyti depresijos traukinio, jei jis dunda į prarają. Savo jėgomis ir žiniomis neįmanoma sustabdyti depresijos, jei ji įgavo pagreitį.

Simpatinė nervų sistema streso metu tave įkalina įtampoje ir tam naudoja labai daug energijos. Ir jei streso hormonas adrenalinas lengvai pašalinamas iš organizmo, tai kortizolis linkęs kauptis, stabdo gamybą oksitocino, dopamino, kenkia miegui.

Šūkiai „galvok pozityviai“ nepadės. Informacinis detoksas ir tyla neišgelbės. Poilsis neatgaivins. Nes tu negali pailsėti, kai turi nemigą ar panikos priepuolius. Šypsena irgi nepadės, nes smegenys liovėsi sieję šypseną su laime, jos daugiau negamina endorfino, kai šypsomės. Šypsena virsta beviltiška grimasa, tuščiais apsisukimais – džiaugsmo nėra, tu daugiau nesugebi džiaugtis. Ir susitikimas su draugais nepadės, jei tai tie draugai, kurie siūlo šypsotis ir galvoti pozityviai. Tai ką daryti?

1. Jeigu tau blogai, nesistenk sustabdyti depresijos traukinio savarankiškai. Kreipkis pagalbos. Kreipkis į psichologą, kuriuo pasitiki. O gal į tuos, kurie supranta, kad tai biocheminė problema, kortizolio intoksikacija. Ir dabar ne laikas knistis po vaikystės traumas.

2. Nesistenk nieko slėpti. Kalbėk garsiai, geriau savo problemą padidink, negu sumažink. Kalbėk. Tu neturi, ką prarasti, kalbėk.

3. Pamiršk kaltę ir gėdą. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Mokslininkai nustatė, kad depresija serga 30-50 proc. vyresnių nei 65 m. žmonių. Depresija nėra "išpindėjimas" dėl gero gyvenimo ar charakterio silpnumas – tai pati tikriausia liga. Ji vystosi dėl sutrikusių biocheminių procesų galvos smegenyse, kai sumažėja cheminių medžiagų (mediatorių), perduodančių informaciją tarp nervinių ląstelių (neuronų), kiekis.

4. Tu nesi vienas, nesi atskirtyje. Mes visi susiję. Neatsiribok siena - "niekas niekam nieko neskolingas." Skola yra morali, ji formuoja dėkingumo sampratą. Suvokimą, kad tarp tavęs ir pasaulio nėra priešpriešos. Yra sinergija.

5. Žmonės, draugai, artimieji sugrįš. Spalvos ir džiaugsmas sugrįš. Sugrįžimą gali pagreitinti D, B grupės vitaminai. Magnis ir meditacija. Gali padėti jėgos treniruotės. Neužsisklęsk savyje, rinkis grupines treniruotes. Primink sau, kad žmogus sociali būtybė, mums būtina bendrauti.

6. Nepyk, neširsk ant pasaulio. Siena tarp tavęs ir pasaulio ne iš dangaus nukrito, ne iš pragaro išdygo. Tu ją pats pastatei. Padėkok sienoms, kad tave saugojo. Su sienomis atsisveikink draugiškai, su dėkingumu pradėk griovimo darbus.

Nebijok erdvės, nebijok tuštumos. Viskas yra tuštuma, mes patys esame tuštuma. Bet tuščia vieta tuščia nebūna. Užpildyk ją savimi, savo pastangomis. Tu moki. Tai jau darei daugybę kartų, padaryk dar sykį. Tau pavyks.

📷