Abejingumo norma

„Gaila, kad aš ne žurnalistė, – sako draugė, kurios mama pateko į ligoninę ir vietoj atjautos patyrė „normalų“ požiūrį į ligonį. Draugė jau daug metų gyvena užsienyje, ji klausia, ar čia išskirtinis atvejis ar tiesiog tokia įprasta tvarka Lietuvos ligoninėse?

Draugės mama gyvena Kaune, jai 82 metai. Ji susilaužė koją, reikėjo skubiai operuoti. Gydytojas buvo nusiteikęs operuoti tik po 3-4 dienų, tačiau kai mama pasakė, kad jos vaikai gydytojai norėtų pamatyti rentgeno nuotrauką, ją išoperavo tą patį vakarą.

Chirurgas dirbo vienas. Operacinėje mama užsiminė, kad jaučia skausmą širdies srityje. „Tai gal nedarome operacijos?“ – paklausė anesteziologas. „O gal darome, juk jau operacinėje esame?“ – perklausė mama.

Operavo. Nuskausmino epiduriškai, o tai reiškia, kad mama buvo sąmonėje, viską girdėjo – kalimus, varžtų sukimus ir... krepšinį.

Anesteziologas nuskausmino ir tuoj pat pasišalino, gydytojas vienas tvarkėsi. Operacija truko vos daugiau pusvalandžio. Į operacijos pabaigą grįžo anesteziologas ir ėmė pasakoti apie krepšinio rungtynes – detaliai, su visom pavardėmis, kaip kas į kašį mėtė, kas buvo monstras, kas nevykėlis. Mama gulėjo ant operacinio stalo ir laukė, kad jos paklaus, kaip jaučiasi. Tačiau niekam nerūpėjo. Ji jautėsi, kaip daiktas, kurį sukalė, sutvarkė ir paliko.

Po operacijos gydytojas pareiškė, kad išrašys po kelių dienų, reabilitacija nepriklauso. „Negi po operacijos nepriklauso?“ – nustebo mama. „O jūs manote, kad tai viešbutis?“ – perklausė gydytojas.

Operavęs chirurgas reitinguojamas vienu iš penkių širdingiausių Lietuvos gydytojų.

Mama vis dar ligoninėje. Šeštą dieną pagaliau padarė rentgeną ir diagnozavo, kad šonkaulis lūžęs. O anksčiau į jos skundus nereagavo, sakė, kad šoną skauda, nes tai neuralgija.

Chirurgas antra diena nesirodo. Apie šonkaulio lūžį informavo ne chirurgas, o skyriaus vedėja.

Klausau šios istorijos ir prisimenu savo mamą. 2007-aisiais mamą ištiko insultas, su greitąja ja nuvežėme į Lazdynų ligoninę. „Lauksite bendroje eilėje“ – griežtai pareiškė simpatiška seselė registratūroje, išgirdusi, kad mamai 79 metai.

Taip aš pirmą sykį sužinojau, kad mano šalyje nėra vietos senukams.

Ar šiandien abejingumas tapo norma, o atjauta priskiriama žygdarbiui?

Viešinimas nesavanaudiškų poelgių, rašymas apie gerus darbus yra įkvėpimas, skatinantis elgtis padoriai? O gal tai savęs reklamavimas?

Jei garsiai nerėksiu „žiūrėk, koks aš geras“, tai Visata nepamatys ir neskirs karmos taškų?

Aš neabejoju, kad Visata viską mato ir girdi, tačiau manau, kad apie gerus darbus galima ir patylėti – tegu jie patys kalba už save. Arba kiti apie juos.

O apie blogį reikia kalbėti garsiai, tai kiekvieno pilietinė pareiga. Blogis, apie kurį mandagiai tylime, nemandagiai dauginasi.