„Tai kur dabar varome?“ – klausiu savo keliautojų. Sako, kad su manimi visur, bet ateina laikas apsispręsti ir nuomonės išsiskiria kaip nenuspėjamo dangaus debesys.
„Tu negali pabėgti nuo savęs, lakstydama iš vienos vietos į kitą,“ sau cituoju Ernestą Hemingvėjų, kai kelionė neįvyksta. Rankų nesudedu, vėl bandau. Bandysiu, kol pasiseks.
Man patinka oro uostai, galėčiau juose gyventi. Nesvarbu, kad kava trigubai brangesnė, o duty free piguva tėra gražus mitas. Aš nepurkštauju, priimu žaidimo taisykles. Viską padarysiu vardan teisės kvėpuoti laisvės oru ir palaimos neprisirišti, būti visur. Pasaulis yra mano namai, čia ir dabar žemė.
„Aš noriu skristi“ – sakau, lyg būčiau mažytė Gabrielė. Kai ją trejų metukų su vyru atvežėme į Vilniaus oro uostą parodyti lėktuvų, nekalta pramoga virto isterija: „Noriu skristi, dabar noriu!“ – šaukė, kojytėmis trypė Gabytė. Išgelbėjo stiuardesė, paaiškinusi taisykles – skrydžiui reikia paso, kol paso nėra, skristi negalima.
Aš turiu pasą ir skrendu. Vaikai išaugę, tėvų jau nėra, anūkų dar nėra. Netgi šuniukas pasimirė – manęs niekas nesulaikys! Gyvenimas trumpas, viskas keičiasi, skrydžiai viską sustato į vietas. Aš keliauju, nes bijau užsivelti rutinoje. Kelionės primena būties laikinumą. Išvaduoja nuo mąstymo paralyžiaus.
„Nebijai, kad skrydis bus atidėtas dėl streiko ar oro sąlygų ir teks gyventi oro uoste?“ – klausia draugai. Aš nebijau. Kartais pati primokėčiau už sustojimo dovaną.
Turbūt galėčiau gyventi lėktuvuose, tarp debesų ir žemės. Pauzėje, laike, kuris tarsi neegzistuoja, nes nėra laiko ne žemėje. Kitą sykį gimsiu stiuardese arba lakūnu. O kol kas tiesiog keliausiu.
Tailandas, Marokas, Šri Lanka, Juodkalnija, Italija, San Franciskas, Meksika, Australija, Vladivostokas... Grįžtu namo ir noriu dar. Nesvarbu kur, svarbu kitur.
Ar nepasiilgstu namų?
O kas yra namai?
Namai yra ten, kur gera. Ten, kur žmonės, kuriems rūpiu ir man rūpi. Anksčiau keliavau su visa šeima, dabar dviese su vyru. Arba keliaujame su grupe. Aš visada su tais, kurie man rūpi. Aš introvertė, kuriai būtina socializuotis.
Kelionėse iš naujo atrandu jogą ir rašymą, nes naujose vietose viskas kitaip. Joga gryname ore darosi kitaip nei salės narve. Kelionėse rašymas liejasi laisviau, nei kasdienybės zonoje. Tačiau tai suvokia ne kiekvienas. Tik gimę būti laisvi pagauna.
Kelionės geriausia mokykla, naujų gyvenimo įgūdžių forma ir reforma. Moko jausti labiau, matyti daugiau, girdėti aiškiau, kai pėdos liečia svetimų gatvių grindinį, o liežuvis klaidžioja po svetimą kalbą. Ypač stipriai veikia kalba. Kai rašau rusiškai ar angliškai, gaunasi visai kitaip nei gimtąja. Ir jogos praktikos keičiasi. Svetima kalba keičia mąstymą, mąstymas keičia elgseną. Maistas be abejo irgi įtakoja.
Kaip valgai, taip ir mąstai. Kelionėse neatsisakau pusryčių, nors namuose paprastai maitinuosi kartą per dieną, nesijaučiu alkana anksčiau 15 valandos. Kelionėse galiu ir iš viso nevalgyti, maitintis vien įspūdžiais. Nenuostabu, kad iš kelionių visada grįžtu keliais kilogramais lengvesnė.
Kelionės vysto emocinį intelektą. Keliaujant be empatijos sunku, jei pačiam tenka ieškoti nakvynės, turguose pirkti maistą, derėtis dėl kainų. Jausk, perkąsk prekeivį, jei nori geresnių sąlygų.
Keliavimas padeda tvarkytis su baimėmis. Netgi tokiems kaip aš – bailiems ir sergantiems erdvės idiotizmu. Aš sugebu pasiklysti gimtajame mieste, tačiau vos patenku į gamtą ar svetimą miestą, viskas pasikeičia. Įsijungia vidinis matymas. Dingsta baimė pasiklysti. O ko bijoti? Kelionėje visi esame lygūs, ateiviai, laikini. Niekas nežino ir niekam nemotais, kas esame, kaip paprastai elgiamės. Jei tik turi noro - kurk save iš naujo.
Svetimoje vietoje visi tampame vaikais, grįžta pirmųjų kartų patirtys. Viskas nauja, nepažįstama, įdomu ir truputį pavojinga, nes nežinai, kas bus. Akylai dairomės aplinkui ne tik dėl grožio, pirmiausia – kad nepaslysti ant banano žievės ar neužminti ant gyvatės.
Kartą Tailande, tiesiai prie mano kojų (50 cm atstumu) nuo palmės nušoko (o gal nukrito) gyvatė. Gyvatė kaip mat apsisuko ir nuskuodė priešinga kryptimi. Aš neapalpau iš baimės. Pasakiau – „o, gyvatė“ ir kaip niekur nieko toliau ėjau basomis.
Kasdienybėje būčiau turbūt ištirpusi baimėje ir dar ilgai visiems pasakočiau, kaip vos nenumiriau. O kelionėje tai priėmiau, kaip normą. Atsitikimai yra gyvenimo sudedamoji. Nieko neatsitinka tik tiems, kurie negyvena.