top of page

Banali tema


Akivaizdžiai senstu, o gal bręstu, jei daugiau nebijau banalumo ir rausiuosi po prasmės temas. Širdis supranta, bet kaip nugalėti protą, kuris prieštarauja, stengiasi atrodyti protingas ir kratosi banalumo?

Man patinka lakoniškos Frydricho Nyčės ir Douglaso Adamso formuluotės: „Kas turi vardan ko gyventi, ištvers bet kokį kaip“(Nyčė), „Skaičius 42 atsako į gyvenimo, visatos ir apskritai visko klausimus„(Adamsas).

Knygų skaitymas nepadės surasti absoliučios tiesos ar gyvenimo prasmės, bet garantuotai praplės mąstymą ir atvers matymą tos prasmės, kuri yra pati svarbiausia būtent šiandien ir būtent tau.

Mano knygų apie gyvenimo prasmę penketukas:


1. Friedrich Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“

Pasak Nyčės, gyvenimas neturi „visatos tiesos“ ar automatiško atsakymo į klausimą „kokia gyvenimo prasmė“. Filosofas tikėjo, kad gyvenimo prasmė yra sukurti, surasti savo gyvenimo prasmę. Tai, kad kiti mato prasmę kitaip, nereiškia, kad tavo prasmė neteisinga ar mažiau prasminga. Mūsų protai skirtingi, todėl ir gyvenimo sampratos nesutampa: „Tu turi savo kelią. Aš turiu savąjį. Teisingas ir vienintelis kelias neegzistuoja.“

Ironiška, kad Nyčė tapatinamas su nihilizmu, o iš tiesų buvo nihilizmo priešininkas, rašė apie tai, kaip nugalėti žmogaus proto įprotį neigti.

Nyčė buvo ateistas, tačiau tai jam netrukdė suvokti religijos naudą, egzistavimo įprasminimą per Dievo sampratą. Nyčė mano, kad religija yra ne vienintelis atsakymas į klausimą „vardan ko gyventi.“ Ateistams filosofas siūlo tikėjimą pakeisti filosofija, menu, muzika, literatūra, teatru. Studijuoti praeitį, bet ne vardan istorinių faktų, o tam kad geriau suprasti save ir gyvenimą. Nesikratyti kančios, priimti, kad tragedijos mus moko matyti grožį liūdesyje ir kančioje.

Nyčė įvedė „Antžmogio“ (Übermensch) sąvoką, apie kurią skelbia senovės persų pranašo Zaratustros lūpomis. Nyčės Antžmogis – tai idealus ateities žmogus, į kurį pagal darvinizmo teoriją turėtų evoliucionuoti dabartiniai žmonės. Antžmogis nesivadovaus moralumu, jis susikurs savo prasmes ir vertybes, nesigręžiodamas į aplinkos nuomonę ir įtaką. Pasak Nyčės, prie Antžmogio idėjos labiausiai priartėję ir visgi juo netapę žmonės – tai Jėzus, Cezaris, Napoleonas, Buda ir Getė.

Jei Antžmogio idėja neatrodo patraukli, Nyčė siūlo kitą pasirinkimą – mokytis mylėti gyvenimą tokį, koks yra. Pamilti savo likimą, priimti, kad viskas, kas tau atsitiko – gero, blogo ar bjauraus, pasitarnavo, kad taptum toks, koks esi dabar. Kurdami save mes turime priimti viską, kas su mumis nutinka, įskaitant pergales ir pralaimėjimus, tik taip išmoksime mylėti gyvenimą ir matysime prasmę netgi skaudžiausiomis akimirkomis.


2. Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“

Mus pradeda ne mūsų valia, gimdo ne mūsų valia. Mes kenčiame ir mirštame ne savo valia. O galiausiai (kur teisybė?!) po mirties mus teisia ne mūsų valia. Tai kaip iš viso ištveriame tokią prievartą? Kodėl dauguma ne tik nenusižudo, bet dar ir dėkoja gyvenimui?

Penkių koncentracijos stovyklų siaubus išgyvenęs, netekęs visų artimųjų, psichiatras Franklis 1945 metais parašė knygą „Žmogus ieško prasmės.“ Tai knyga apie valią ir troškimą gyventi, apie kovą ne šiaip išlikti, bet išlikti žmogumi. Tai gyvenimo manifestas, kurio kredo – gyvenimas turi prasmę nepriklausomai nuo sėkmių nesėkmių, gėrio blogio ir aplinkybių. Gyvenime viskas įmanoma: jei negalime pakeisti situacijos, mes galime priimti iššūkį – keistis patiems.

Kažkam gyvenimas yra laimės ir malonumų paieškos. Kitam tai darbas, pinigai ir šlovė. O Frankliui gyvenimas yra prasmės paieškos. Prasmę Franklis siūlo ieškoti trimis būdais. Kūrybinėje veikloje, meilėje, tarnystėje kitiems ir per kančią. Kančią Franklis vadina išskirtine žmogaus patirtimi: „Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tuomet ir kančia turi prasmę(…) Kančia ir vargas – sudėtinės gyvenimo dalys kaip ir likimas ar mirtis. Jeigu jas atskirsime nuo gyvenimo – sunaikinsime gyvenimo prasmę.“

Aplinkybės yra svarbios, tačiau jos nėra lemtingos. Miego trūkumas, maisto stygius, nuolatinis stresas, mirties baimė nepateisina nužmogėjimo. Žmogus pats renkasi būti ar nebūti žmogumi. Mes renkamės išduoti ar likti ištikimiems savo principams, pareigoms ir žmogiškumui.

„Jei per metus gali perskaityti tik vieną, tegu tai būna „Žmogus ieško prasmės.“ – rašo „Los Angeles Times“ ir aš neturiu, ką daugiau pridurti.


3. Jordan Peterson „12 gyvenimo taisyklių

Nori būti sėkmingas? „Būk nuolankus ir drąsus“ – šiuos Petersono žodžius prisimenu kiekvieną sykį, kai pradedu galvoti, kad gyvenimas pakišo kiaulę.

Pasak Petersono, gyvenimas sudarytas iš dviejų priešybių – vyriško ir moteriško, tvarkos ir chaoso prado. Tvarka – tai žinojimas, kuris mums padeda numatyti savo veiksmų pasekmes. Tačiau net geriausias išsilavinimas ir detaliausi planai neapsaugo nuo nesėkmių, tvarka niekada nėra garantas. Mes galime kruopščiai pasiruošti egzaminui, bet jausimės prastai ir susimausime. Pakeliui į egzaminą galime paslysti, susilaužyti koją ir vietoj egzamino atsidursime pas traumatologą. Gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis kiekvieną akimirką.

Mes turime du smegenų pusrutulius, kuriais operuojame. Kiekvienas pusrutulis – tai visiškai skirtinga sąmonė. Kairysis pusrutulis – tai rutinos, žinojimo erdvė, o dešinysis – atsitiktinumų, nežinomybės zona. Kairysis pusrutulis – atsako už tvarką, dešinysis – už betvarkę. Smegenų padalijimas į kairįjį ir dešinį pusrutulius dar vienas priminimas, kad pasaulis surėdytas iš „taip“ ir „ne“, balto ir juodo, tvarkos ir chaoso. Gyvenimo prasmė – tai balansavimas ant tvarkos ir chaoso ribos. Pasitempti, bet neįsitempti. Turėti gyvenimo tikslą svarbu, tačiau mes nuprotėsime, jei gyvensime viską matuodami „prasminga ar neprasminga“. Mes neturime tapti tikslo vergais. Eidami į susitikimą, nerdami į veiklą, užuot stengęsi žūtbūt save prastumti, verčiau atlaisvinkime kontrolės pavadį ir naudos siekimą. Kitaip tikslas apakins ir nepatirsime susitikimo stebuklo.

Susitikimo stebuklas – tai kontakto magiją, kurios dėka mes tampame kiek tobulesni, daugiau žinantys, nei buvome iki susitikimo. Neskubėkime su išvadomis, jei bendravimas atrodo nuobodus, nepavykęs. Tikrąją vertę įmanoma pamatyti tik atsitraukus, per laiko prizmę.

Kas yra „aš“? Tai, kas buvai, esi, kažkada būsi? Ar viskas viename? Gyvenimo prasmė – savo geriausių savybių, gebėjimų atskleidimas. Pasak autoriaus, suprasti gyvenimo prasmę padės mokėjimas klausytis savo intuicijos ir nuolatinis mokymasis. Naujos situacijos mus nuolat keičia, performuoja smegenis ir mąstymą.

Gyvenimo prasmė – tai atsakomybė, jos įsisąmoninimas ir vykdymas. Laimė nėra gyvenimo prasmė, tai tiesiog šalutinis poveiki, potyris, kuris ateina, kai atrandi savo gyvenimo prasmę.

Norėdami suprasti gyvenimo prasmę, mes turime užsibrėžti savo tikslus, sudaryti tikslų žemėlapį. Numatyti, ką turime padaryti, kad įgyvendintume tikslus. Ir net jei tikslas nėra teisingas, jis vis tiek yra geriau, nei gyvenimas be tikslo.

Žemiau pateikiu kelias gyvenimo taisykles, kurias Petersonas nagrinėja savo knygoje:

Stebėk savo laikyseną, stovėk tiesiai, atlošk pečius.

Elkis su savimi kaip su žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Būk atsakingas už save.

Draugauk su žmonėmis, kurie tau linki gero.

Lygink save su savimi, su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas.

Neleisk savo vaikams elgtis taip, kad pradėtum jų nemėgti.

Tai tik penkios taisyklės. Atvertę knygą, sužinosite likusias…


4. Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“

Istorikas Yuval Harari glaustai ir žaismingai pasakoja, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: kognityvinė (prieš 70 tūkst. metų) žemės ūkio (prieš 12 tūkst. metų) ir mokslo (prieš 5 tūkst. metų). Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš jų šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos. Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.