Kodėl ši vasara tokia trumpa, juk trunka kaip visada tris mėnesius, 92 dienas, bet šį kartą kažkaip ypač greitai artėja prie išleistuvių …
Neuromokslininkai tvirtina, kad naujų dalykų mokymasis, kelionės, naujos pažintys ir nauja aplinka gali sulėtinti laiko pojūtį. Kuo pasaulis tampa labiau pažįstamas, kuo mažiau naujos informacijos, tuo greičiau laikas lekia.
Kai nieko naujo nevyksta, dienos tęsiasi amžinybę, bet savaitės ir mėnesiai savo rutina taip užvelia protą, kad mes tarsi įpuolame į laiko duobę ir nepastebime, kaip savaitės baigėsi, mėnuo ištirpo, o metai neaišku kur ir kaip pasimetė.
Mokslininkai sako, kad mes pasaulį suvokiame trijų sekundžių pagreičiu – būtent tiek trunka rankos paspaudimas, tris sekundes trunka kompiuterio pasikrovimas. Laiko suvokimas deformuojasi, jei mes gauname daugiau ar mažiau informacijos, nei paprastai per tris sekundes. Tarkim, laikas tampa amžinybe, jei stringame kamščiuose, skrendame lėktuvu, laukiame eilėje. Atsigręžus atgal matome dėsningumą - dienos pralekia nepastebimai, jei kiaurą dieną kiurksome prie youtube, įprastos veiklos, tų pačių kalbų...
Bet jei atsijungiame nuo autopiloto, jei persijungiame į stebėjimo režimą, mes lėtiname laiko pojūtį ir daugiau minčių migloje nepasimetu aš ir tu, miesto tyla ir šurmulys, svirplių smuikeliai, paukščių klegesys ir debesų ornamentai.
Būtent apie tai šiandien liejasi mano mintys, kai jas guldau ant popieriaus per rytinę rašymo meditaciją.
Comments