Ir cigaras kartais tėra cigaras

Aš dažnai pasiklystu mėgindama suprasti, ką žmonės galvoja.

Štai į svečius pasiprašo draugė iš Talino. Likus trim dienoms, norėdama pasitikslinti atvykimo laiką, parašau žinutę per mesendžerį. Neatsako. Išsiunčiu telefonu žinutę. Tyla. Skambinu – numeta skambutį.


Man neramu, kodėl draugė ignoruoja, ką padariau ne taip. Dieną prieš sutartą susitikimą gaunu draugės atsiprašymą el paštu, pasirodo planai netikėtai pasikeitė, ji iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad vis dėlto atvažiuos ir todėl nieko nerašė.

Skambutis? Koks skambutis? Draugė neprisimena jį praleidusi. Spėja, kad tuo metu telefonu žaidė jos vaikas ir numetė skambutį.


Man atlėgo, draugė atsiliepė, viskas tvarkoj. Tačiau skauduliukas liko – kodėl to nepadarė anksčiau, kodėl nepasakė, kad planai gali keistis. “Aš niekada taip nepasielgčiau, būtinai perspėčiau iš anksto,” – nuryju tyliai, pati sau galvodama kaip nekenčiu tylos, kuri kažką slepia tarp eilučių.


Sunku susitaikyti, kad taip bus visada. Nuo interpretacijų vaistų nėra, jas mezga mūsų darbštuolės mintys, mezgimui naudodamos skirtingų patirčių siūlus. Todėl pyk nepykęs, nesusipratimai tęsis.


Kažkas skaitys tarp eilučių, tarp kurių oras ir nieko daugiau. Jis kitaip negali, nes jo gyvenimas – tai nesibaigiantis serialas išdavysčių, šūvių į nugarą.

Kitas skaitys tik pirmą ir paskutinį sakinį ir darys savo išvadas, nes gyvena su nuostata, kad prasmė būtinai yra, jei ne pradžioje, tai pabaigoje, o viduriuką galima išmesti kaip graužtuką.


Na, o trečias tik juoksis, šaipysis – “tas kvailas, anas nežino visatos dėsnių, rankos iš šiknos auga”.


Perspėju: kiekvienas užsimojęs mane skaityti tarp eilučių bus negailestingai patupdytas tarp mano eilučių amžiams.

11 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską