Gyvenimas – tai kūnas ir mintys, iš kurių mes visi sudaryti. Mes nuolat jaukinamės – save ir kitus, tačiau tai darome labai keistai. Jaukinamės kūną, per jo poliravimą, formų gražinimą. Jaukinamės mintis, per jų slopinimą, žadinimą, reikšminimą arba nusvarbinimą. Jaukinimas – tai ryšių užmezgimas, ryšių su kitais per save ir su savimi per kitus.
Rašymo meditacija arba srautinis rašymas – tai tiesiog vienas iš tūkstančių ryšių mezgimo būdų. Tai mėginimas suprasti, kas gi yra tas “aš”, kuris apvilktas tūkstančiais rūbų, kaukių, įsivaizdavimų, kas yra “aš”, kas yra TAI, kuris lieka atmetus “aš – moteris/vyras, vaikas, mama/tėtis, profesija, tautybė, įsitikinimai, kūnas, mintys, emocijos.” Kas yra TAI, kas gimsta, kai rašymo priemonė liečia popierių, kai nelieka vidinio cenzoriaus, nelieka prižiūrėtojo, akylai stebinčio, ar elgiuosi teisingai, ar esu pakankamai gera, ar esu pakankamai tikra.
Tai kas gi yra Tas, kur rašo, jeigu Tas, kurį galima įvardinti, apibūdinti, greičiausiai nėra Tas?
Mes kiekvienas esame panašūs į milijonus kitų. Mes vieni kitiems reikalingi. Mes vieni kitiems nereikalingi. “Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.” Mąsli lapė ir Mažasis Princas.
Comments