Aš noriu šokti taip, kad pritrinčiau pėdas, o iliuzijos ištirptų kulnuose. Aš noriu važiuoti taip toli ir ilgai, kad pamirščiau, kas esu ir kur esu. Aš noriu šilto vėjo glostančio plaukus, juodos kavos tekančios venomis ir šokolado limpančio prie dantenų.
Aš noriu juoktis be proto. Juoktis iš savo kvailumo ir naivumo. Iš minčių, kurios užsibūna per ilgai ir tų, kurių negaliu prisikviesti. Aš noriu juoktis iš keistuolių idėjų, noriu niekad nesuaugti, nepasenti. Aš noriu balto vyno su ledukais ir jį gerti su draugais. Aš noriu žiūrėti į žvaigždes, kurios krenta ir taškytis norais. Aš noriu vasaros pievos, auksinio rudens, snieguotų viršukalnių ir žibučių mėlio.
Aš noriu niekad nesusižeisti ir nieko nesužeisti. Nieko nenuvilti ir pati nenusivilti. Noriu įkvėpti ir kad kiti mane įkvėptų. Noriu plaukti savo gelmių vandenyse ir nebijoti paskęsti.
Aš noriu nuotykių beprotybės, noriu naujų kelionių su joga, rašymu, žaidimais ir plepalais. Noriu svaigintis bendryste su tais, kurie nori manosios.
“Duokite žmogui tai, kas jam būtina ir jis panorės komforto. Duokite komforto ir – panorės prabangos. Duokite prabangą – jis panorės kažko išskirtinio. Duokite išskirtinio –¬ panorės beprotiško. Duokite jam visko, ko jis nori, ir žmogus pradės skųstis, kad jį apgavo, jis gavo anaiptol ne tai, ko norėjo.” (Hemingvėjus)
Comments