Nebūsiu savimi

“Prašom nesusipainioti: joga pievelėje trečiadienį, o ketvirtadienį psichiatrinėje.” Parašiau ir ištryniau.

Išsigandau, kad mano humoro nesupras, kažkas įsižeis, pagalvos, kad mano pievelės joga nurauna stogą negrįžtamai. Juk ne visi žino, kad vedu jogą psichiatrinėje kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį.

Ar aš išsižadėjau savęs ištrynusi postą? Ar esu pataikūnė, kuriai rūpi, ką kiti pasakys ir bijo būti savimi? Ar neturėjimas baimės apsikvailinti ir empatijos nulis yra buvimo savimi įrodymas?


“Būk savimi” yra vienas iš neatsakingiausių patarimų. Kai kurie žmonės yra egoistiški storžieviai, savimylos suskiai, jiems reikia ne juokais pasistengti, kad taptų mažesniais šikniais. Ar tikrai norime, kad suskiai būtų savimi?


Narcisizmas dauginasi, jį augina sapalionės “būk savimi”, “neišduok savęs.” Vakariečių jogos kultūra irgi prisideda prie suskiškumo diegimo į mases, traktuodama “aš” kaip nekintamą, tobulą pagrindą. Tačiau “aš” tėra iliuzija, jogos užduotis šią iliuziją išsklaidyti. Joga yra ne apie buvimą savimi, bet apie pakilimą virš savęs. Mes turime ne priimti, bet sukurti save. Perkurti savo “aš” formą žadindami sąmoningumą, atsisakydami sau ir kitiems kenkiančių įsitikinimų ir pažiūrų.


Kiekvienas esame individualus ir išskirtinis “aš”, tačiau mūsų nepakartojamumas kartojasi. Jis negali nesikartoti, nes kiekvieną dieną esame veikiami kitų poelgių ir kalbų. Kiti mus išmokė kalbėti, ne patys sau susikūrėme kalbą. Aš kalbu lietuviškai, nes mano tėvai su manimi kalbėjo lietuviškai. Jei augčiau tarp šunų, aš ločiau, o gyvendama tarp vištų kudakuočiau. Mano “aš” išskirtinumas yra iliuzija, kurią aš pati susikūriau ir aplinkiniai padėjo.


Dėka kitų aš sužinojau, kad nereikia valgyti musmirių, o voveruškas galima ir netgi skanu. Dėka kitų aš nekišu į burną kas papuola, skirstau produktus į sveikus ir nesveikus. Kas gražu ir negražu, reikia nereikia. Aš nesu izoliuota sala, esu žemės plotelis žmonijos kontinente. Mažytė bangelė visuotiniame vandenyne. Ir kai man sako “neklausyk kitų, klausyk savęs”, aš klausiu: kas yra mano “aš” ir ką reiškia neklausyti?


Jeigu esu perfekcionistė, kuri alina savo kūną vardan tobulumo ar konformistė, kuri bijo konflikto, nori įsiteikti bet kokia kaina, reiškia manasis “aš” yra mano didžiausias priešas. Galiu tai vadinti buvimo savimi kaina ir išdidžiai “nešti savo naštą”, ją kraudama ne tik ant savo, bet ir kitų pečių. O galiu tai vadinti kliūtimi, kurią turiu pašalinti.


Budistai kalba apie “Budos prigimtį”, kurią mes galime maitinti ir puoselėti. Froidas sako, kad mes turime savanaudišką ir laukinį “aš”, kuriam rūpi tik nuosavų instinktų ir troškimų tenkinimas. Budos prigimtis ir Froido savanaudiškasis “aš” viens kitam neprieštarauja, jie puikiai tarpsta tame pačiame kūne. Mes patys renkamės, ką žadinti, o ką slopinti.


Todėl aš tau nepatariu ir pati atsisakau “būti savimi.” Aš noriu būti geresnė, nei esu. Aš tikiu, kad galiu.

7 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską