Laikas kaip smėlis byra tarp pirštų, kol aš žaidžiu asociacijų žaidimą:
Didysis. Pakeltas ar nuleistas – jis viršininkas visada. Be jo neapsieina jokia pirštų kombinacija. Jogos filosofijoje siejamas su ugnies elementu ir visatos sąmone.
Rodomasis. Pats įkyriausias, jis nuolat pamokslauja, kas gerai, o kas ne mano nosiai. Tegu pamokslauja, svarbiausia pačiai nesusipainioti, kur tiesa, o kur tiesiog pirštas. Jogos filosofijoje siejamas su oro elementu ir individualiąja sąmone.
Vidurinysis. Kartais kaip vidurio kelias. O kartais kaip “f..k you” užsispyrėlis, kuriam nemotais, ką žmonės pasakys. Jogos filosofijoje reprezentuoja eterio elementą ir rišančiąją grandį.
Bevardis. Santykių pirštas. Su žiedu, bet nebūtinai priklausomas. Be žiedo, bet gal santykių vergas. Jogos filosofijoje siejamas su stabilumu, šaknimis, žemės elementu.
Mažylis. Jaunėlis. Atlaidžiausias, tolerantiškiausias. Mažylio kaip atlaidumo simbolis man įskiepytas vaikystėje. Kai tėtis tiesdavo mažylį, kad sukabinčiau su savuoju, tai reiškė, kad karas baigtas. Balta vėliava iškelta. Jogos filosofijoje mažylis reprezentuoja tėkmę, vandens elementą.
Kiekvienas pirštas kaip unikali asmenybė. Visi pirštai skirtingi, tik sulenkus jų ilgiai suvienodėja, kumštyje pirštai tampa komanda.
Tačiau gyvenimas nėra kumštis. Gyvenimas greičiau panašus į atvirą delną, kviečiantį su juo susiliesti.