Viskas įmanoma, bet nepakanka

Būtent toks apibūdinimas geriausiai tinka laikmečiui, kuriame gyvename.

Galiu akimirksniu tau pasakyti “labas”, nusiųsdama žinutę. Galiu neatsiprašiusi nutraukti pokalbį, jei man nusibosi. Galiu tave užblokuoti, jei įžeidinėsi mane ir mano draugus. Tau dėl to nebus, nei šilta nei šalta, juk ir blokuotas toliau egzistuosi materialioje realybėje ir greičiausiai ilgiau už mane, nes daugelis mano virtualios erdvės draugų yra kur kas jaunesni, nei aš.

Ir tu gali su manimi elgtis lygiai taip pat, kaip tik užsimanęs, virtualioje erdvėje galima viskas. Čia viskas tikra ir netikra lygiai tiek, kiek mes patys norime ar nenorime, priimame ar neigiame.


Aš galiu su kuo noriu tapti veidaknygės draugais ir per dešimt metų nepersimesti nei vienu žodelyčiu. Ir net, jei mudu viens kitą sveikinsime su gimtadieniu, tai nieko nereiškia, mes galime niekada nesusitikti realybėje. Fb realus, bet jame didžioji dalis santykių yra netikri. Kai tai supranti, liaujiesi kviesti draugus “pamėgti” tavo knygos ar jogos puslapį. Nes draugų “patinka” tėra virtualus mandagumas, o realybėje jie knygų nepirks ir į jogos praktikas neateis.


Aš galiu, tu gali, mes galime įsigyti bet kokį daiktą nepakėlę minkštosios prie kompiuterio. Vienas “click” ir jau kvepalai, pelenės bateliai ar šimtą metų nereikalinga suknelė iškeliauja į mūsų namus. Ar mes tapame laimingesni? Vargu bau, galėjimas turėti nėra laimės kodas.


Aš dabar rašau ir vienu paspaudimu mano rašliava atsiduria viešoje erdvėje. Ją gali skaityti tu, Lietuvoje, ir tu – Australijoje, Portugalijoje, Amerikoje. Jeigu mano draugai apsigyvens Mėnulyje, jie irgi galės mane ir tave skaityti. Bet ar mūsų gyvenimas dėl to taps palaima?


Mes gyvename viskas įmanoma erdvėje, bet toliau trokštame kažko daugiau. Mes intuityviai suvokiame, kad tai nėra turėjimas daugiau daiktų, draugų ar ryšių. Mes suvokiame, kad tai yra kažkas, ko apibūdinti žodžių nepakanka. O gal pakanka?


Palaimos pojūtis yra paprastas – man gana, man užtenka.


Aš visada būsiu nepatenkinta tuo, kaip rašau ir tuo, ką sakau, nes visada po to, kai žodžiai paleisti, aš suvokiu, kad galėjau pasakyti gražiau, jausmingiau, racionaliau. Tu skaitysi mano žodžius ir juos filtruosi savo patirtimis, ir jeigu aš rašysiu, kad nenoriu pensijos, noriu darbuotis taip ilgai, kaip tik galėsiu, iki kol daugiau negalėsiu daryti tai, kas man visų svarbiausia – vesti jogos praktikų, rašyti knygas, - būtinai kažkas pasakys: “nunešk subinę į statybas, kai tau bus 70, padirbėk vienodai su visais, ir tau, brangut, tai bus paskutinė tavo kūrybos diena.”

Ir jis bus teisus, nes jis kalba iš savo patirčių varpinės, greičiausiai dirba nekenčiamą darbą ir ilgisi pelnytos stotelės.


Aš noriu keliauti, mane veža poreikis matyti ir pažinti, bet yra žmonių, kurie yra persisotinę klajonėmis, jie svajoja sustoti, apsigyventi savo namuose ir tiesiog būti. Tai nereiškia, kad jiems pasiseks atrasti palaimos oazę stotelėje, bet kiekvienas turi teisę ieškoti. Turi teisę rasti ir nerasti.

2 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską