Labai nemėgstu laukti. Laukimas sekina. Tai supratau dar vaikystėje, kai laukdavau, kada mama pasiims iš darželio. Ji visada pasiimdavo laiku, bet aš vis tiek kiekvieną kartą paniškai bijodavau, kad jai kažkas gali atsitikti ir manęs nepasiims, taip ir liksiu visą gyvenimą darželyje. Todėl pati savo vaikų į darželį neleidau, jie iki mokyklos augo namuose.
Bet tai jų neapsaugojo nuo laukimo. Jie vis tiek laukdavo. Tėvų iš darbo, mamos iš parduotuvės, kada pagamins valgį, nupirks žaislą, baigs kalbėti telefonu. Laukdavo, kada tėvų svečiai išeis, laukdavo, kada jų draugai ateis, laukdavo, kada atostogos prasidės.
Mes visi laukiame: pradžioje – kada patys užaugsime, vėliau – kada vaikai užaugs. Laukiame, kada bus galima turėti laiko sau ir gyventi be rūpesčių jokių, bet tuomet kaip tyčia mūsų tėvai pasensta, prasideda ligos... Ar tiesiog nuotaika ne ta, trūksta jėgų mėgautis laiku ir savimi jame.
“Nelauk, gyvenk šiandiena!” Kokia nuostabiai įkvepianti frazė ir kartu kokia banali, beviltiškai neįmanoma, arogantiška. Ji kaip svajonė, kuri išsipildo akimirkose ir sapnuose. Sapnuose apie gyvenimą be laukimo.
Ir aš sapnuoju, kad ir šį vasarą sapnuojantį penktadienį, kuris prasidėjo nuo Thomo Elioto skaitymų: “Aš pasakiau savo sielai – būk rami ir lauk, neturėdama vilčių. Nes viltys būna klaidingos. Lauk be meilės, nes meilė gali klysti. Tu žinoma gali tikėti, bet tikėjimas ir meilė reiškiasi laukimu. Lauk be minčių, nes nesi pasiruošęs jas suprasti. Ir tuomet tamsa taps šviesa, o ramybė šokiu.”
Comments