Akistata su kritiku

Kas tau rašymas? Man kova. Kiekvieną dieną galinėjuosi su vidiniu kritiku, kuris stiprėja, jei nerašau. Kritikas žino mano skaudžią vietą ir atvirą žaizdą drąsko – „Tu negali rašyti. Nedrįsk rašyti. Esi vidutinybė, menkysta, tu nieko neišmanai.“

Man baisu, noriu sulįsti į kampą, kur nieks nematytų, ir nekvėpuoti. Bet darau priešingai – kvėpuoju pilvu ir krūtine, gerklos švokščia šnypščia – įkvepiant „ahhhhhhh“, iškvepiant „haaaaaaaaa“. Jei tikėčiau cenzoriumi – nieko nedaryčiau, nepradėčiau. Tačiau pradedu. Susirašinėju su savo kritiku, mėginu pergudrauti: – Ką dabar sugalvojai? – Nieko, noriu pakalbėti. – Tau nėra apie ką su manimi kalbėti. – Kodėl toks piktas esi? – Argi piktas? Tiesiog nuovokus ir atsargus, o tu – beprotė, nuolat lendi į istorijas. – O kaip galiu nelįsti? Gyvenimas yra istorija. Jei nesivelsiu į istorijas, iškrisiu iš gyvenimo. – O ar tu bandei? – Bandžiau. – Dar pabandyk. – Pats bandyk. ................. Kritikas tyli. Turbūt virškina. O aš toliau rašau.