Apverstas liūdesys


Keistas laikotarpis. Kur kas keistesnis nei gimtadienis. Gal todėl, kad gimtadienis mano, o Kalėdos visų? Kalėdas ir Naujus galiu neigti, bet pabėgti neįmanoma, nes švenčia visas pasaulis. Galiu neatsakyti į sveikinimus, bet juk neuždrausiu jų rašyti. Galiu namuose nepuošti eglutės, bet eglutes ir žaisliukus matysiu visur, kur beužeičiau.

Naujus reikia švęsti ten, kur šilta, po žvaigždžių skliautu, geriausia paplūdimyje. O dar geriau pavasarį. Gaila, kad pasaulyje nėra vietos, kur naujuosius švęstų per pavasario lygiadienį. O tamsiuoju periodu reikia visus gyventojus iškelti ten, kur saulė. Ir visų labui neišleisti atgal iki pat knygų mugės, vasario mėnesio pabaigos.

Šiais metais buvo toks šiltas ruduo, kad beveik susitaikiau su naktų ilgėjimu. Niurzgėjau, bet pati sau šypsojausi, negalėjau akių atplėšti nuo kiekvienos dienos, kaip gelsvėjo ir raudonėjo lapai, vėliau kaip lapai krito ir apnuogino medžių rankas. Žmonės rinko lapus, lapai šiugždėjo po kojomis. Ir niekam jų nebuvo gaila. Gaila buvo tik paukščių, kurie išskrenda. Visi žinojo, kad paukščiai sugrįš, bet vis tiek buvo gaila.

Ateis pavasaris ir mes stengsimės nepražiopsoti sprogstančių pumpurų, pirmųjų žibučių, pakalnučių. Ievų, pienių, alyvų... Vėl pražys lubinai ir mes su vyru atsidūsime – „jei vasara prasidėjo, reiškia jau baigėsi.“

Nauji metai prasideda, senieji miršta. Jau daugiau niekada nebus 2019. Aš daugiau niekada nebūsiu ta, kokia esu dabar. Ir tu nebūsi. Bet aš ir nenoriu. Metų stiklinė išgerta iki dugno. Laikas piltis naują ir gerti lėtai, su pasimėgavimu.

Kiekvieną dieną kažkas miršta, bet jei jų nepažįstame – širdies nelabai skauda. Nepažįstamųjų mirtis kaip filmas, kuriame viskas suvaidinta. Viskas nelabai tikra. Tikra tik tai, kur dalyvauja realūs – tie, kuriuos žinome. Tie, prie kurių prisiliečiame. Praėję metai realūs, mes juos pažįstame kaip nuluptus, tai kodėl užuot liūdėję, džiaugiamės, kad jie išeina?

Mėginu apversti liūdesį aukštyn kojomis ir sau sakau: viskas, kas miršta šiandien, atgims rytoj. Mes kaip gėlės, kurios nyksta žiemą. Miršta tam, kad pavasarį sužydėtų. Žiemą gėlės žydi po gaubtu, šiltnamiuose. Arba nuskintos laukia, kada jas susirinksime iš parduotuvių. Žiemą lauke gėlių nėra, bet jos niekur neišnyko. Visos gėlės savo vietose. Tiesiog miega, ilsisi. Kaupia jėgas naujam pavasariui.

Man žiemą labai reikia gėlių. Jas perku ir nešuosi namo. Taip, žinau, gėlės nuvys. Bet negi tai priežastis nesidžiaugti jomis?

9 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską