Mano veiksmingiausia meditacija. Ją praktikuoju juodžiausios nevilties akimirkomis.
Kai jaučiuosi įstrigus, nevyksta tai, ko labiausiai trokštu. Kai esu tarsi pakibusi virš prarajos.
Kai santykiai nesiklosto.
Kai turiu neregėtą sumanymą, bet trūksta materialaus pagrindo.
Kai leidykla apgaudinėja, nemoka procentų nuo knygos pardavimų.
Į užsiėmimus neateina žmonės, kurių labiausiai laukiu.
Nesiklijuoja grupė į svajonių jogos kelionę.
Kai vaikui reikia pagalbos, paguodos žodžio, o aš, irgi blyn mama!, nesugebu padėti.
Nežinau, ką tu veiki nevilties akimirkomis, bet spėju, kad greičiausiai kažką labai panašaus:
Bėgimu prakaituoji savo neviltį.
Virsti saldumynų rijimo drakonu.
Niršti ant savęs, aplinkybių, artimiausių ir tolimiausių.
Verki, graužiesi, nenustygsti vietoje, be perstojo dirsčioji į laikrodį ar fb, tarsi ten lauktų atsakymo kodas.
Kartais veikia, kartais neveikia. Nesupaisysi, ko ir kada griebtis. Pastaruoju metu vis dažniau praktikuoju budistinį metodą. Pristatau, gal kada ir tau pravers:
Nestūmiu nuo savęs pykčio, liūdesio, nevilties. Nestūmiu jokių pojūčių, kurie tuo metu skverbiasi, ritasi manimi. Pabėgti neįmanoma. Vienintelis būdas susitvarkyti – įsileisti, nerti į patį savo pojūčių verpetą.
Medituoju. Įkvepiu į save neviltį, o iškvepiant ją paleidžiu, transformuoju. Įkvepiant aimanuoju “ojojoj, ajajajaj”, o iškvepiant mintyse sakau – “ate suskiai, viso gero šikniai.”
Lepinu save. Šokoladu, filmais, skaitymu, bendravimu. Karšta sriuba arba trimis porcijomis ledų.
Primenu sau: pasaulyje nėra žmogaus, kuris nežino, ką reiškia jaustis suknistai. Tu gali būti žvaigždė ar riestainio skylė, ubagas ar turčius, benamis ar vilos prie jūros gyventojas, tu niekur nepabėgsi nuo nevilties akimirkų.
Suknistomis akimirkomis mintyju ne tas logiškas, kuomet kažkas baisaus nutiko ir tu nugrimzdai į sielvarto liūną. Ne, aš kalbu apie tas, kurios atsiranda tarsi iš niekur ir sugrįžta į niekur.
Lietus nuplauna visus pėdsakus. Vandens galia tobula, gaila, klimato sąlygos Lietuvoje nelabai palankios lietaus meditacijai. Bet galima rinktis plaukiojimą, dušą. Kas mėgsta vonias – vonios nirvanos meditaciją. Jeigu nėra galimybių maudytis, galima tiesiog gerti vandenį. Daug vandens. Arba braidyti per balas.
O dar galima prakaituoti. Kapoti malkas, šokinėti per šokdynę, važiuoti dviračiu, bėgioti.
Aš 16 metų bėgau nuo savo nerimo. Bet man nepasiteisino Alisos metodas “labai greitai bėgti, kad išlikti vietoje.” Man labiau tinka sustojimo, sulėtėjimo būdas.
Todėl šiandien einu pasivaikščioti. Po senamiestį arba į savo Aukštagirio mišką.
Einu miegoti. Kai nevilties lankelis spaudžia galvą, aš užmiegu 15-20 minučių ir pabundu kitu žmogumi. Tarsi perkrovus emocines baterijas.
O dar rašau, registruoju savo pojūčius. Kartais padeda rašymas kairiąja ranka, nes rašymas kita ranka reikalauja maksimalios koncentracijos. O koncentracija toks dalykas, kad telkiantis į vieną, turi paleisti kitą.
Einu į žmones. Kažkas gal į bažnyčią, pažinčių klubą, protmūšius… Aš tiesiog į miestą ar prekybcentrį… Jaučiu, kaip buvimas tarp žmonių mane reanimuoja.
Klausimai, kaip aš, kodėl tokia surūgusi, pradžioje nervouja, bet galiausiai pati pradedu juoktis iš savo susireikšminusios povyzos.
Ir tuomet giliai įkvepiu savo neviltį ir ją paleidžiu. Kaip pienės pūką pavėjui. Ate šikniai, viso gero suskiai.