“Aš pati!”

Arba - “Prašau, padėk man.”

Stiprybė ir pasidavimas? O gal kvailas užsispyrimas ir išmintingas nuolankumas? Viskas priklauso nuo laiko kampo.

Dvi realybės, kurias skiria laikas. Pirmoji labai gyvūniška, džiunglių įstatymais pagrįsta: mes kovojame už vietą džiunglėse, skelbdami savo jėgą. O vėliau, kai jėgos senka (anksčiau ar vėliau jos senka), mus arba suvalgo stipresnieji žvėrys arba sąmoningieji padeda. Antras scenarijus yra įrodymas, kad esame žmonės, ne džiunglių žvėrys.

Ne, aš ne viską galiu. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo gebėjimo ribas. Aš daugiau nebegaliu kiekvieną dieną bėgti po 10 kilometrų ir dalyvauti maratonuose. Aš negaliu naktinėti iki paryčių ir kitą dieną lyg niekur nieko jaustis žvali ir darbinga. Aš negaliu dirbti dešimt valandų per dieną, o vakare tvarkyti namų ar linksmintis su svečiais. Aš daugiau negaliu gimdyti vaikų... Bet argi tai tragedija? Tai mano amžiaus privilegija.

Amžius diktuoja savo režimą ir jeigu jo neklausysiu, aš sulūšiu. Man skaudės. Aš turiu keisti savo pasvirimo kampą. Aš galiu priešintis ir vaidinti “aš galiu kaip anksčiau”, bet aš keičiuosi, atsiveriu kitoms galimybėms. Aš nusiimu išdidumo kepuraitę ir nuolankiai priimu, kad laiką, kuomet aš turėjau būti pati pačiausia ir veikliausia, keičia laikas, kuomet sau leidžiu sulėtėti.

Sako, mes visi ateiname į šį pasaulį su gyvybinių jėgų paketėliu. Šis paketas nėra beribis, jis tuštėjantis. Netgi stipriausi ir išmintingiausi susidūria su galimybių ribomis. Darbas ir poilsis viens be kito negali. Žmonės viens be kito negali. Man reikia tavęs, mums reikia viens kito palaikymo, priminimo – “tu man svarbus.”

Aš laisvamanė, kuri suvokia: laisvė turi ribas. Mano gyvenimas nėra atskiras puzlis. Galiu tai pripažinti, galiu neigti, esmė nesikeičia – esu bendro puzlio sudedamoji.

O kas jeigu gyvenimas yra kalėjimas, o mes jo kaliniai? Kiek reikia gyvenimų, kol ateina suvokimas, kad kalinys pats savęs negali išlaisvinti?