Dorovė

Moraliai pasenęs žodis. Ir nelabai pozityvus. Gal uždrausti?

Kažkada buvo moralu reikalauti vaikų paklusnumo ir tikėtis paramos senatvėje. Dabar panašūs reikalavimai vadinami pasikėsinimais į laisvę. Na o tikėjimas – skęstančiųjų reikalas.

Anksčiau seksas buvo nemoralus, o dabar jo nebuvimas yra katastrofa.

Tradicinė moralės sistema auklėjo: atjauta svarbiausia, rūpinkis kitais. Nūdienos moralė užginčijo – be meilės sau nebus meilės artimui.

Mane auklėjo, kad girtis yra blogai, tegu poelgiai patys kalba. O dabar kuklumas tapo dorybe, kai kitų dorybių nėra.

Ničė formulavo trumpai drūtai: moralė skirta bailiams.

Čarlzas Dikensas jam antrino: “Aš buvau per bailus, kad daryčiau tai, kas mano manymu yra teisinga ir per bailus, kad vengčiau daryti tai, kas yra blogai.” (Didžiosios viltys)

“Geras žmogus” abstrakčiai neegzistuoja. Juo galima tapti, jei atsidūrus pavojaus situacijoje neparduosime motinos, draugo ir tėvynės. Gero žmogaus įrodymas – tai pažabojimas savo prigimtinio blogio, kuris yra gėrio dvynys.

Budistai sako, kad gėrio ir blogio atskirai nėra, kad tai kaip diena ir naktis, tos pačios visumos pusės. Šviesa gimsta iš tamsos, moralė iš kančios.

Dvasinį pažinimą simbolizuoja lotoso žiedas, pražydęs iš purvo. Bet ką iš tiesų reiškia ši istorija?

Kad purve neišsivoliojęs deimantų nespindėsi?

O gal ji įrodo, kad viskas tavo valioje? Kad nesvarbu kilmė ir gyvenimo sąlygos. Tu užaugsi geru žmogumi, jei stiebsiesi į šviesą. O jeigu galvytės link šviesos nekelsi, tuomet taip ir liksi pelkių vanda.

Kai mėginu išvengti nepatogių situacijų ir sunkumų ar bėgu nuo nemalonaus pokalbio, aš išsivinioju savo jogos kilimėlį ir medituoju. Medituoju apie dvasinių ieškojimų žaidimus ir moralės labirintą.

Mėginu suprasti – savo ar svetimus žodžius kartoju, kai sakau, kad esu savo gyvenimo režisierė.

Ar aš koketuoju, kai sakau, kad gyvenimo kontrolės vairas tėra iliuzija?

Aš spaudžiu gazą ir dreifuoju. Skraidau pavėjui ir kankinuosi aplinkybių spąstuose. Kartais patenku į sėkmės rojų ir amžinai pasimaunu iliuzijose. Nepastebiu, kad paskui baltą zebrą jau sliūkina juodasis drakonas.

Kur bebūčiau stengiuosi nepamiršti, kad nesėkmių duobės yra mano sėkmių trąšos. Be įtampos aš nesuvokčiau poilsio laimės, be atokvėpio nuprotėčiau nuo įtampos.

Medituodama mėginu sugrįžti į vaikystę. Ne todėl, kad ieškau savo vidinio vaiko (f***k panašias paieškas!). Vaikystė mane domina kaip rojus, kuriame nebuvo moralės. Jokios apsimestinės moralės.

“Juk iš esmės žmonės yra moralesni nei jie galvoja. Ir kur kas amoralesni, nei galėtų įsivaizduoti.” Sigmund Freud