Drąsiųjų meilužė

„Gal viltis ir kvailių motina, bet tai jai netrukdo būti drąsiųjų meiluže.“ Stanislovas Ježis Lecas

Kaip taikliai! Tik trumparegiai šaiposi iš naivuolių drąsos. Bailiai nėra naivūs, bet kas iš to? Kol bailiai pesimistiškai kritikuoja, naivūs drąsuoliai keičia pasaulį. Aš ne pesimistė. Esu pavargusi optimistė. Kai ilgai nesiseka – tarkim, dešimtą sykį patiriu nesėkmę mėgindama surinkti ankstyvo ryto jogos grupę, – atsėlina nusivylimas. Aš truputį sulysiu į save, bet būtinai sugrįšiu. Nėra kur dėtis – aš žinau, kad turiu priešintis iš visų jėgų, kitaip pesimizmas išsiurbs energiją, iškraipys mąstymą. Per didelis optimizmas irgi nepatikimas suktukas, bet, pripažinkime – jis apsuka gražiau.

Vilties temą pasufleravo Riva Teitelbaumiene - ačiū labai!, - kai pamačiau jos fb sienoje ištrauką iš Andrejaus Tarkovskio dienoraščio, rašyto rugsėjo 9, 1970 metais. Toliau gaudyk – mano laisvas vertimas:

„Tegu viltis – apgaulė, bet ji leidžia gyventi ir mylėti grožį. Be vilties nėra žmogaus. Menui pesimizmas nepritinka. Jei menas imasi vaizduoti gyvenimo siaubus, tai tegu pasirūpina, kaip parodyti Viltį ir Tikėjimą. Kaip nepaisant visų siaubų ir negandų žmogus sugeba neprarasti žmogiškumo – žmogiško orumo ir kilnumo. Netgi mirties akivaizdoje. Bendruomenė, kurią vienija vienintelis tikslas – valgis, pasisotinimas – pasmerkta puvimui ir antagonizmui. Žmonija išsigims, jos ilgainiui neliks, jei galvos vien apie „duoną“ ir tik apie „duoną.“ Mes nebegalime išsigelbėti būdami bandoje. Tačiau išsigelbės visi, jei gelbėsimės po vieną. Atėjo vienišų drąsuolių laikas. Bendros pastangos bevaisės. Žmonės neturi giminės pratęsimo instinkto, kokį turi skruzdės ir bitės. Bet mes turime nemirtingą sielą, į kurią piktdžiugiškai nusispjovėme. Tai kas mus išgelbės? Na jau tikrai ne valdžios vadai! Šiandien žmoniją gali išgelbėti tik genijus – joks ne pranašas! – genijus, kuris suformuos moralės idealą. Tik kur jis?

Nepaisant savo cinizmo ir materializmo, žmogus visgi tiki Nemirtingumu. Pasakykite jam, kad daugiau negims nei vienas žmogus – ir jis paleis sau kulką į galvą. Žmogų įtikino, kad jis mirtingas, bet jei kas pasikėsins į jo Nemirtingumo teisę, jis priešinsis taip, tarsi jam grėstų mirtis. Žmogų sugadino. Žmonės viens kitą sugadino. Tuos, kuriems rūpėjo siela – daugybę amžių, iki pat mūsų dabarties, – fiziškai naikino ir iki šiol naikina. Vienintelis dalykas, kuris mus gali išgelbėti, – tai nauja erezija. Erezija, galinti sugriauti mūsų nelaimingo, barbariško pasaulio ideologiją.

Šiuolaikinio žmogaus didybė – protestas. Šlovė deginantiems save protesto vardan kvailos, nuščiuvusios minios akivaizdoje ir tiems, kurie protestuoja aikštėse, pasmerkdami save represijoms. Šlovė visiems, kurie drįsta sakyti "ne" savanaudžiams ir bedieviams...“

Man patinka rašyti ir patinka versti. Versdama tekstus, aš truputį įsikūniju, pabūnu autoriumi. Apsiaunu autoriaus batais ir mėginu pavaikščioti. Visada pritrinu kojas, bet išvėdinu galvą. Skaityti viena, kurti antra, versti visai kita. Man patinka viskas. Ir tai ramina, teikia vilties.