Good vibes only - užkniso!

Aš gyvenu kraštutinumų pasaulyje. Aplinkui tie, kuriems viskas gerai arba tie, kam visada blogai. Esu nei šiokia, nei anokia – man amžinai visaip. Ryte pabundu – nuotaika geriausia, energija kunkuliuoja, planai iki dangaus. Vakare - esu orą išleidęs balionėlis. Liūdesys spurda ir nesuprantu, kur dingo ryto entuziazmas.

Man patinka “pozityvios vibracijos”, tačiau šalia jų patiriu ir kitas – skausmingas, pykčio, liūdesio, neigimo. Noro skųstis gyvenimo neteisingumu vibracijas. Kažkas nuo riešo ant riešo dėlioja apyrankes kiekvieną kartą, kai jaučia norą skųstis gyvenimu. O aš nepasitenkinimą kaip akvarelę lieju ant popieriaus. Šiandien rašydama prisimenu Budos istoriją.

Buda gyveno rūmuose, kur viešpatavo pozityviųjų vibracijų įstatymas. Čia viskas buvo teisinga: jokios tamsos, vien grožis, meilė, šviesa, sveikata ir jaunystė. Buda užaugo nematęs nei vieno senio, nei vieno ligonio, nei vieno bedančio, nei vieno benamio. Visi neatitinkantys grožio ir šviesos standarto buvo griežtai valomi, išboginami už rūmų teritorijos, kurią Budai buvo griežtai draudžiama palikti.

Buda žinoma nepaklausė – koks sveiku protu apdovanotas paisys nesveikų draudimų? Vieną dieną Buda išsmuko iš rojaus teritorijos ir pamatė, ko nematęs. Sužinojo, kad šalia grožio ir pozityvo dar egzistuoja skausmas, ligos, senatvė, kančia, mirtis.

Budos rūmų pasaulėlis sugriuvo negrįžtamai. Tačiau Buda neišsigando, neuždepresavo. Buda pasišventė gyvenimo anatomijai – gėrio ir blogio pažinimui. Susivokimui, kad atjauta yra pagrindinis gyvenimo dėsnis. Kad kančios pasaulyje būtų kur kas mažiau, jei žmonės perpus mažiau galvotų apie save ir perpus daugiau – apie kitus.

Buda gyveno 6-4 a. pr. m.e. Mes XXI a. Niekas nepasikeitė. Žmonės toliau tiki, kad "good vibes only" gali egzistuoti savaime, pačios iš savęs. Neigiant, atsistumiant, nusisukant nuo to ir tų, kas nepatinka.

Ir kol mes manome, kad svetimas skausmas, ligos, nepriteklius ar liūdesys yra “blogos vibracijos”, kurių reikia šalintis, kad neapsikrėsti; kad svetimos bėdos yra “kitų” gyvenimo pamokos, kurios su mumis neturi nieko bendro, – tol mes toliau gyvensime nesantaikos ir kančios žemėje.

Mes toliau niekinsime sužeistuosius - juos ignoruosime, apsimesime, kad nepastebime. Arba sakysime - nieko čia tokio. Ką nusipelnė - tą ir gavo. Juos apšnekėsime, su jais elgsimės kaip su visuomenės atliekomis... Juos naikinsime...

Sąmoningumas neatskiriamas nuo empatijos, o ji – nuo drąsos nusimesti storą odą ir priimti gyvenimo trapumą. Širdyje nešiotis pasaulio skausmą ir liūdesį, bet žvilgsnį nukreipti į šviesą, pastebėti grožį. Ir niekada neprarasti vilties.

“Pamėgink atmesti skausmą – gamtos tvarkos dalį, kuriai priklauso mūsų laisva valia, ir pamatysi, kad atmetei patį gyvenimą.” C.S.Lewis