Gyvenimo paradoksas

Mus valdo dvi didžiausios baimės. Baimė atsakomybių ir baimė būti nereikalingais.

Gyvenimas yra nuostabus ir kartu skausmingas patyrimas. Kuo jautresnė siela, tuo skausmingiau reaguoja, kai jai sako, kad ji pati kalta, jei jaučiasi blogai, kad tereikia pakeisti minčių vėjo kryptį ir jausis gerai. Pasaulyje šalia gyvena pripažintas talentas ir genijus, kuris miršta skurde. Meilė pasidalinta ir meilė atstumtoji. Vaisingi žmonės ir nevaisingi. Sveiki blogiečiai ir ligoti geriečiai. Viskas persimaišę, viskas susipynę. Nėra akivaizdu, nėra paprasta pamatyti šios makalynės tobulumą.


Beveik viskas gali susitvarkyti, jei kelioms minutėms save sugebėsime perkrauti. Jei išsijungsime ir atsipalaiduosime.


Gyventi šeimoje yra sunku, netgi pačioje nuostabiausioje. Šeimos susibūrimuose mes patyriame ne tik meilę ir globą, mes kartais norime kažką užmušti ar patys nusižudyti. Ir kai užvaldo pyktis, kodėl artimiausieji nesupranta, prisiminkime apie tai, kad savo šeimai turime būti dėkingi už tai, kokie esame.


Pati baisiausia tiesa: išorėje nėra nieko, kas galėtų iš esmės pagelbėti. Na… išskyrus donoro organą. Mes negalime nupirkti, pelnyti ar gauti proto ramybę. Ramybė yra vidinis darbas. Mes negalime ramybę padovanoti netgi tiems, kuriuos mylime labiausiai šiame pasaulyje. Jie turi surasti savo būdą, savo asmeninius atsakymus. Mes negalime padėti savo suaugusiems vaikams, negalime jų apsaugoti. Mes turime gerbti jų pasirinkimus, kokie beprotiški mums beatrodytų. Mūsų pagalba paprastai nelabai gelbsti, nes mes neturime atsakymų į kitų klausimus. Mūsų pagalba dažnai toksiška. Pagalba yra saulėtoji kontrolės pusė. Tačiau saulė ne tik maitina, ji degina, kai jos per daug.


Kiekvienas žino, kas yra nerimas, apgavystė, išdavystė, prieraišumas, baimė. Mes ne viską rodome, bet viską jaučiame. Todėl beprasmiška lygintis, ieškoti bendraties tarp savo savijautos ir kitų išorinių kaukių. Aš negaliu, tu negali, mes negalime nieko išgelbėti, pataisyti ar pažadinti. Beviltiškumas kartais yra dovana. Taisymas, gelbėjimas yra beprasmis, jei jis nukreiptas į kitus. Tačiau jis veikia, jei jį nukreipiame į save. Mes neturime kito pasirinkimo, kaip pasirūpinti atjauta sau. Kokie beatrodytume sau bjaurūs, kvaili ar nuprotėję, egoistai, ekscentriški ar erzinantys. Vidinis “aš” yra mūsų namai, kitų namų nėra. Mes kaip vėžliukas su savo namuku visur keliaujame drauge.


Nevalia, nesveika prisirišti prie jokios sėkmės. Prisirišimas žeidžia, žaloja ir negatyviai transformuoja. Sėkmė svaigina, nuo jos apgirstame ir pamirštame, kad sėkmė laikina.


Kiekvienas rašytojas sugeba rašyti beviltiškai. Tačiau dėl to nepanikuoja. Nesirašo, nevyksta, nesigauna, bet jie toliau sėdi ir rašo. Štai tokia yra sėkmingo rašymo ir gyvenimo tiesa. Reikia stengtis be paliovos, sekasi ar nesiseka. Jei nesiseka, reikia stengtis dar labiau.


Kas nerizikuoja niekuo, tas rizikuoja viskuo.

Rašytojos Anne Lamott mintys apie tiesas, kurių ją išmokė gyvenimas ir rašymas. Mano laisvas vertimas ir interpretavimas

51 peržiūra0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską