Kaip aš rašau

Man rašymas kaip Dzen praktika, kuri grąžina protui jo natūralumą, laukiniškumą ir nežinojimą. Leidimą nežinoti. Leidimą neatsakyti. Priėmimą, kad egzistuoja tiesiog klausimai be atsakymų, tarkim – kas yra nebūtis, kur aš buvau iki gimimo, kur aš išeisiu po mirties.

Man rašymas kaip kvėpavimas, apie kurį aš negalvoju. Nėra čia apie ką galvoti – jis vyksta savaime. Man rašymas kaip šešėlis, kurį be pastangų, savaime meta kūnas. Ar kaip pėdutės, kurios lieka ant šlapio smėlio ar sniego. Rašydama aš neraviu minčių piktžolių, nedailinu ir nešukuoju minčių vejos. Rašydama aš stengiuosi grąžinti protui jo pirmapradę energiją ir spontaniškumą.

Aš stengiuosi prasibrauti pro minčių filtrų bloką, grąžinti mintims aistrą, impulsyvumą, betarpiškumą. Mano perdėtas mąstymas, savikritika, abejonės užmuša kūrybingumą, įkalina prie tuščio ekrano, kurį bijau sutepti, baidausi įskaudinti savo netobula rašliava. Ir aš nežinau ką daryti, nedrįstu pradėti.

Aš sėdžiu prie ekrano kaip stabo ištikta. Fiziškai judu, bet mintys nei iš vietos. Mintys užkietėja. Išstenu iš savęs pusę sakinio ir trinu. Dar pusę ir “delete.” Parašau pastraipą, bet ji po akimirkos atrodo beviltiška ir – ate, nužudau negimusį žodžio kūdikį.

Kartą užstrigau taip ilgai, kad jau pamaniau, jog esu beviltiškumo genijus ir tadam! – gaunu laišką nuo savo jogos krikštamotės Aušros. Aušra tarsi žinodama, kas su manimi vyksta, persiunčia Natalie Goldberg podcastą, kuriame rašytoja kalba, kaip nugalėti rašymo bloką, kaip išsilaisvinti iš proto spąstų ir savo mintims grąžinti gaivališką energiją.

Nuo šiol aš savo rašymą pradedu nuo rašymo meditacijos. Jos triukai labai paprasti – trumputė savistaba, pojūčių rentgeno nuotrauka, kvėpavimo perkrova ir laiko rėmai. Aš nemėgstu rėmų, bet mano nuostabai laiko apribojimas veikia – užuot rašymą paralyžavęs (kaip maniau), rėmai išlaisvina. Kai žinau, kad teturiu 15 ar 30 minučių, tai mane mobilizuoja, mintims uždega “go go go” šviesą ir jos pradeda piltis, veržtis kaip nevaldomas krioklys.

Mintys visokios – seksualiai purpurinės, juodai negatyvios, žaliai pavydžios, geltonai juokingos, pilkai nuobodžios. Mano mintys būna liūdnos ir piktos, o būna saulėtos krizeklės. Aš priimu visas, nesibaidau ir nerūšiuoju, jomis pakraunu savo pirštų galiukus ir – tegu barškina klaviatūra turkiškais maršais ar mėnesienos sonatomis.

Praktikuodama rašymo meditaciją aš nerenku, nematau ir neieškau žodžių. Žodžiai patys ateina, jie garsiai kalbasi tarpusavyje, grūdasi nepadoriai, sruva kaip kraujas. Ir aš pati tampu žodžiais, o žodžiai manimi.