Kavos barometras

Kiekvieną rytą pradedu kava iš „Aeropress“, o ją ruošdama galvoju apie Tomą. Koks vis dėlto sūnelis šaunuolis, kad sugebėjo palaužti mano naujovių baimę ir pripratino gerti kavą kitaip. Dabar keista prisiminti, kad dar prieš aštuonerius metus ją puodelyje plikiau ir siurbiau tą murziną drumzliną gėrimą, kurį mūsiškiai vadina tai lietuviška, tai sovietine, o izraeliečiai – „boc“ kava.

Kavą aš geriu nuo mažens, neprisimenu, kad jos kada nebūtų buvę, namai visada kvepėjo šviežiai malta arabika, kurios pupeles Papa kilogramais vežė iš Maskvos. Įprastai kavos išgeriu 2–3 puodelius per dieną, negaliu pakęsti miniatiūrinių puodeliukų, juos vadinu snobo žaisliukais, todėl mano puodeliai yra, na, ne naktipuodžiai, bet vis dėlto puodai, kiekvienas 300 ml. Namuose aš geriu tik juodą kavą be cukraus, bet jeigu kavą vartoju vietoj maisto, būtinai deduosi kakavos sviesto, kurio parūpino Rositėlė, ir tada ją vadinu Rositos kava.

Kavą geriu prieš jogą, po jogos ir vietoj jogos. Galiu gerti ir prieš miegą – kažkur skaičiau, jeigu kava nesukelia nemigos, vadinasi, organizmas ją puikiai toleruoja. Jei kokį rytą pastebiu, kad kava nelenda, organizmas priešinasi – viskas aišku, artinasi liga. Grįžta noras gerti kavą – sveikstu. Mano kavos barometras veikia nepriekaištingai.