Kick your ass


Esu 60-ies, bet mano jogos užsiėmimus renkasi ne bendraamžiai, o 20-čia ar net 30 metų jaunesni žmonės. Man kutena savimeilę, kai po savo užsiėmimų girdžiu: “na šį kartą pavarei!” Bet mano praktikos ne apie tai.

Jos ne apie kūno – apie proto lankstumą. Kūno lankstumas man nėra tikslas, tiesiog šalutinis jogos poveikis. Lankstumas žadina minčių skaidrumą, o pastarasis įtvirtinamas (tampa dažnesnis svečias) per nuolatines savistabos praktikas ir mokymąsi naujo.

Joga į mano gyvenimą atėjo po 50. Pradžioje kompleksavau, žudė stereotipai, kad naujo reikia mokytis iki vaikų atsiradimo, o po to tiesiog dirbti, tobulintis savo srityje. Kad jeigu dairysiuosi į kitas veiklas, neteksiu savo vietos gyvenime.

Bet stereotipai miršta. Šiandien vienintelis būdas neprarasti vietos – mokytis naujo, nuolatos mokytis ir persimokyti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai paprasta. Žmogaus prigimtis tingi, ją reikia nuolat spardyti į minkštąją. Tačiau tai vienintelis būdas išlikti žmogumi.

P.s.: vasara ar žiema, laukas ar salė, saulė ar dargana - visos sąlygos idealiai tinkamos jaukintis savistabos praktikas.

Jeigu nori su manimi, rašyk - tombak.eva@gmail.com

5 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską