Nevartoju žodžio “teisinga”, nes žinau – tai, kas teisinga man, gali būti nuodinga tau. Ir atvirkščiai.
Taigi, gera poza, optimali sėdėsena ¬ stovėsena, gulėsena, klupėsena ar bet kokia kita “ėsena”, vertikali arba horizontali, be įtampos ir ne kaip maišo.
Pėdos (arba sėdmenys) priklijuoti prie žemės ir taip deklaruojantys, kad ši padėtis yra patogi ir stabili. Taip galiu stovėti ar sėdėti, kol žemės išslys iš po mano kojų (ar sėdmenų).
Galva virš debesų, viršugalvio antenos stačios. Jos kaip sapnų gaudyklė renka misijos, vizijos ir įkvėpimo srautus iš čia ir anapus.
Širdis viename dažnyje su protu, gėrio ir mažesnio blogio samprata nešokiruoja nei jausmų, nei minčių.
Taigi, meditacija grėsmingai artinasi. Ji užtruks 666 minutes. Juokauju – 66 sekundes.
Akys atmerktos. Žvilgsnis nudelbtas žemyn. Jau įsitikinau, kad iki šiol kvėpavau neaišku kaip ir kuo. Dabar esu čia, nebe ten ar kada nors. Pats laikas pradėti.
Arba nekvėpuoju toliau, stebiu, kas bus. Ir jeigu sugebu – skaičiuoju.
Jeigu mintys lanko - ramios neramios, pasikėlusios, “žiūrėk, aš medituoju” ar nekantraujančios - “kada ši nesąmonė baigsis” – niekaip nereaguoju, nesiunčiu po velnių.
Tiesiog ramiai sau konstatuoju – mąstau, reiškia dar esu.