Melo tiesa

Ji prasideda nuo Ievos ir Adomo istorijos.

Pirmasis melas – tai žalčio melas Ievai, kad ji tikrai nenumirs, jei paragaus obuolio nuo pažinimo medžio, kurio vaisius Dievas uždraudė skinti ir valgyti. Iš dalies žaltys buvo teisus, Ieva nenumirė tą pačią akimirką, kai atsikando obuolio. Bet ji tapo mirtinga. Ar žaltys melavo sakydamas, kad, paragavę obuolio, Ieva ir Adomas taps Dievu, pažins gėrį ir blogį? Dievas gyvena kiekviename žmoguje, bet tik nedaugelis tai sugeba pajusti. Tik pažinę savo dieviškumą, suvokiame, kad gėris ir blogis nėra atsieti, jie – to paties gyvenimo dalys.

Ar tiesa, kad meluoja visi? Ar įmanoma rasti bent vieną žmogų, kuris niekad nieko nebūtų apgavęs? Nebūtų niekad patekęs į situaciją, kai jį ar kitą žmogų galėjo išgelbėti melas?

Ar gelbstintis melas yra melas ar tiesiog savisauga, pateisintas bėgimas nuo pikto?

Aš meluoju. Norėčiau pasakyti kitaip, bet tai būtų melas. Gyvenimas visuomenėje mane verčia meluoti. Meluoti būdinga žmonių bendravimo kultūrai. Melas yra visada pozityvus, todėl mes taip entuziastingai priėmėme pozityvaus mąstymo kultūrą.

„Tu puikiai atrodai! Sublogai?“ – sakau, kai neturiu ką pasakyti. Kai matau, kad bičiulei blogai, kad ji sielojasi, nes priaugo kelis kilogramus. Sakau netiesą, nes noriu palaikyti, nes suvokiu, kad tiesa čia bevertė. Bičiulė pati žino, kaip atrodo, bet jai reikia saldaus melo, reikia paguodos, kad kiti nemato, kaip ji jaučiasi. Kiti tikrai nemato, o jeigu ir mato, jiems nesvarbu. Mes visi pernelyg įnikę į savo problemas, į tai, kaip patys atrodome kitiems.

„Kaip gyveni?“ – klausi tu, klausia praeivis, klausia prezidentas. Sakydama, kad gyvenu puikiai, aš meluoju. Bet jeigu pradėsiu skųstis kamuojama problemų manimi niekas nepatikės, mano povyza ir įvaizdis toks, kad man viskas visada gerai. Tai kodėl turėčiau griauti įvaizdį? Mėgaukitės. Man dėl to nei šilta, nei šalta.