Negyvėlio pabudimas

Ironiška, bet pabudimas prasideda negyvėlio (Savasana) pozoje. Gulėdami lavono pozoje mes išoriškai tarsi nedarome nieko, o praktiškai darome tai, kas svarbiausia – paleidžiame visas įtampas, o kartu su jomis amžinas pastangas būti ten, kur nesame, gauti tai, ko neturime, turėti vardan turėjimo.

Negyvėlio poza nėra paprasta. Man prireikė laiko, kol ją priėmiau, kol ji liovėsi atrodyti nekrofilija. Kai praktikavau Bikramo jogą Australijoje, vos ištverdavau Savasanoje. Gerai, kad čia ji trukdavo 3, daugiausia 5 minutes, bet ir jos man atrodė amžinybe, absurdu. Kaip ir daugelis įsivaizdavau, kad svarbiausia gyvenime yra judėjimas, o sustojimas yra prapultis, laiko gaišimas. Tačiau tik supratęs Negyvėlį, pradedi suprasti ir pačią jogą.

Negyvėlio pozos ramybė gesina minčių gaisrus, tildo idėjų, įsitikinimų, nuostatų apsukas ir mes imame suvokti pasaulį tokį, koks jis yra. Yra iš tikrųjų.

Jogos praktika moko, kaip gyventi ir kaip mirti. Jogos seka tobula, ji gali būti pati įvairiausia, sudaryta iš skirtingiausių fizinių pozų ir kvėpavimo technikų, vykti greičiau ar lėčiau, bet jos esmė niekada nesikeičia – kiekviena praktika kartoja gyvenimo ciklą. Ciklą, kuris susideda iš šviesos ir tamsos, vaikystės ir senatvės, gyvenimo ir mirties.

Užsiėmimą pradedame nuo sėdimos pozos, savistaboje skenuojame savo kūno pojūčius, minčių ir emocijų virpesius. Tai Amžinybės fazė. Po jos gimimas – apšilimo pratimai, gyvenimas – pozos, kvėpavimo praktikos. Tuomet branda, susitaikymas su laiko pokyčiais – seka lėtėja, viską darome lėčiau ir ilgėliau, ilginame iškvėpimo fazę. Galiausiai esame pasiruošę svarbiausiai daliai – Negyvėlio praktikai.

Būtent Savasana mus moko, kaip paleisti tai, kas atitarnavo, daugiau neveiksminga, ir mes be jokių sufleravimų, patys susivokiame, kas yra iliuzija, o kas tikra.

Po Negyvėlio pozos būtinai grįžtame prie pradžių pradžios –Amžinybės, ir vėl sėdimoje pozoje, savistaboje, stebime savo kūno pojūčius, mintis ir emocijas.

Jei vengi, baidaisi, nenori Savasanos, atsakyk sau - gal kartais bėgi nuo realaus gyvenimo? Praktika be Negyvėlio nėra joga. Tai tiesiog mankštelė.

Į šį pasaulį mes ateiname neturėdami nieko, per gyvenimą sukaupiame

daugybę daiktų ir idėjų, bet net ir mažiausios negalime su savimi išsinešti. Negyvėlio poza moko paleisti, nieko nesureikšminti. Joga žadina gebėjimą džiaugtis kiekviena buvimo akimirka, matyti jos grožį ne tik šviesoje, bet ir užmerktomis akimis.