Žmonės dažnai painioja sentimentalumą su empatija. Empatija – tai gebėjimas užjausti, sentimentalumas – emocijos, kurių žmogus nenusipelnė, tiesiog egocentriškas mėgavimasis savo pojūčiais.
Sentimentalumą tobulai apibūdino Milanas Kundera: „Vieną ašarytę praliejame žiūrėdami, kaip vaikai žaidžia pievelėje, o kitą – mėgaudamiesi, kad gebame verkti žiūrėdami į vaikus, žaidžiančius pievelėje.“
Sentimentalumas seniai nėra nei gero skonio, nei gero žmogaus sinonimas. Sentimentalumas yra kičas.
Rašytojas Maksimas Gorkis, kurio vardu sovietų laikais buvo pavadinta Didžioji gatvė Vilniuje, garsėjo kaip labai sentimentalus žmogus. Jį net vadino žmogaus sielų inžinieriumi. Sielų inžinierių pravirkdyti buvo vieni niekai. Jis verkdavo skaitydamas kiekvieno jauno talento darbą. Jis negalėjo suturėti ašarų ir klausydamasis šešiolikmečio pasakojimo apie žiaurias kalėjimo sąlygas. Gorkis paverkė ir išėjo. Žinodamas, kad netrukus vaikinukui – galas.
Vaikinuką sušaudė. O didysis rašytojas kalėjimo atsiliepimų knygoje parašė džiaugiąsis, kad administracija rūpinasi, kaip pagerinti kalinių gyvenimo sąlygas.
Gorkis nebuvo veidmainis, jis verkė nuoširdžiai, nuoširdžiai graudinosi, klausydamas istorijų apie kalėjimo siaubus. Tačiau jo ašaros kaip vanduo nutekėjo, sielą nuprausė. O jo paties nepažadino susimąstyti, ką jis asmeniškai galėtų padaryti, kuo galėtų kenčiantiems padėti.
Filosofo Roberto Solomono teigimu, sentimentalūs žmonės, užuot ryžęsi realiems veiksmams, savo neveiklumą teisina ir slepia reikšdami emocijas. Hitlerio dešinioji ranka Aušvico komendantas Rudolfas Hessas raudojo žiūrėdamas konclagerio kalinių pastatytą operą. Jo ašaros nebuvo dirbtinės. Jos liejosi nevalingai, tokiu būdu paleisdamos sąžinės graužatis, sukauptas jo pasąmonėje.
Dabartinė sentimentalumo sąvoka skiriasi nuo ankstesnės. Iki 1800 metų sentimentalumas buvo jautrumo, emocingumo sinonimu. Maždaug prieš 150 metų britai atskyrė emocingumą ir sentimentalumą. Sentimentalumu imta vadinti sutirštintas, parodomąsias, egocentriškas emocijas.
„Sentimentalumas ir jautrumas nėra tas pats. Sentimentalus žmogus kasdieniame gyvenime gali būti išskirtinai žiaurus. Jautrus žmogus niekada nebus žiaurus“, – rašė Vladimiras Nabokovas.
Nejautrumas nėra sentimentalumo antonimas. Sentimentalus žmogus yra jautrus, bet jo jautrumas kitoks, išrankus. Jis jautrus sau, dar mamai, vaikams. Bet dažniausiai – katytėms ir šuniukams. „Aš myliu gyvuliukus, o žmonių – nemyliu.“ / „Katytės man gaila, o žmonių – nelabai.“ / „Negaliu ramiai žiūrėti, kai filme kankinami gyvūnai, o į žmonių kankinimus man nusispjaut, negaila.“
Sentimentalumui stinga užuojautos. Sentimentalumas – kaip apgaulingas saldainis, ant kurio dailiai užrašyta „jautrutis“, o viduje – tuštuma.
Rašydama apie tai, kas mane stipriai jaudina, stebiu, ar ne pernelyg įsijaučiau. Ar netampu dėmesio prostitute, pasiryžusia bet ką padaryti, iš kailio išsinerti, kad tik būčiau pastebėta. O dar manau, kad feisbuke ne aš viena – dauguma esame dėmesio prostitutės…
Mes kalbame apie buvimą čia ir dabar, bet iš tikrųjų nostalgiškai nepaleidžiame praeities. Suvenyrų kolekcionavimas, asmenukių darymas mus blaško, atitraukia nuo buvimo dabartyje. Suvenyrai nėra blogai, natūralu iš kelionių parsivežti mielų prisiminimų, juos dovanoti ir tokiu būdu demonstruoti, kad mes, nors ir kur būtume, nepamirštame artimųjų, jie mums rūpi.
Bet ar iš tiesų rūpi jie? O gal mus tiesiog valdo nepaliaujamas troškimas būti geriems? Juk suvenyrų paieškos kartais virsta manija, jų pirkimas užgožia buvimo realybę. Mes taip užsižaidžiame dovanų pirkimu, kad nepastebime, jog labiausiai mums rūpi ne kitus džiuginti, o tiesiog kilstelėti savo vertę, atrodyti geriems. Geresniems, nei esame.
Sentimentalumas – kaip kreivas veidrodis. Nuotrauka, kurią padarė tas, kuris iš tiesų čia nebuvo, nes buvo pasinėręs į nuotraukos darymą, ne į pačius įvykius. Tai – akimirkos kserokopija, joje nėra tikrumo, tik nuotrupos. Padriki tikrovės fragmentai, suvynioti į egocentrišką mėgavimąsi savimi, savo pojūčiais. Sentimentalumas – kaip retušuota nuotrauka, kurioje likę tai, ką norime matyti, bet realybės čia nėra. Realybė ištrinta.
Gyvenimas – labiau dabartis, mažiau – sentimentai. Prisiminimų nuotraukos gerai, bet jos neturi būti tikslas. Kitaip nė nepajusime, kaip, užsižaidę gyvenimo skonių fotografavimu, pačių skonių liksime neparagavę.
Ištrauka iš mano knygos "Minčių žvėrynas"
Commentaires