„Nepasitikėk širdimi, ji trokšta tavo kraujo“ – sako Stanislovas Ježis Lecas. Aš ne mažytė, pati žinau – niekuo negalima pasitikėti. Netgi savimi.
Mano akys užmerktos, bet aš nemiegu – būdrauju. Medituoju paleidimą – „Atia, suskiai, pyst ir – jūsų nėra.“ Medituoju ne dėl to, kad labai protinga. Aš normali beždžionė, darau tą patį, kaip ir dauguma prieš naujuosius.
Draugė klausosi ir raukosi, jai nepatinka mano „suskiai“, juos vadina negražiais žodžiais. Draugė mano, kad negražūs gali užtraukti, jei ne Visatos nemalonę, tai švietimo sistemos ar skaitytojų „fe“ ir „be.“
Aš nepasiduodu, esu atsakinga ne tik už žodžius, bet ir terpę, kurioje juos nardinu. Niekas neturi kentėti. Netgi dėl nuosavo kvailumo!
Giliai įkvepiu, sulaikau kvėpavimą, įsivaizduoju, kaip suskės mintys spiečiasi į krūvą, spaudžiasi ir virsta milžinišku gaudžiančiu, zvimbiančiu debesimi, kurį taip ir knieti pasiųsti trimis raidėmis, dviem žodžiais, vienu pirštu. Tačiau nerandu žodžio, kurį be sarmatos išspjaučiau. Aš giliai įkvepiu ir su atodūsiu iškvepiu, savo suskiams išrėkiu: „Kad jūs aukštielninki apsitriestumėt!“
Aš medituoju: mano mintys nesu aš, minčių suskiai negali gadinti nuotaikos, neleisiu jiems paleisti gyvenimo vėjais. Aš esu dangus, aš esu saulė, aš esu šviesa. Aš esu meilė.
Žalia rūta, visi girdėjote?!!!! Aš esu meilė, po paraliais! Bet ir meilė turi ribas, žemiškoji meilė nėra begalinė, jai reikia poilsio. Meilė nėra durų kilimėlis. Meilė yra nuolankumas su savigarbos ornamentais.
Aš pavargau klausytis, kad visos mintys ir emocijos turi teisę būti. Aš nesu minčių vergė ar motina teresė, pasieškokite sau kitos marijos. Atia, suskiai, sudie, šmikiai žaliom auselėm, aš išeinu, palieku. O jūs – pasprinkit!
Grįšiu po šventinės savaitės. Arba vėliau. Neklauskite, nežinau kada, nesuprantu, kiek užtruksiu – gal septynias minutes, o gal septynias dienas. Tikrai ne septynerius metus, aš – ne Bradas Pittas, į Tibetą ilgam nesiruošiu. Ir kuo čia dėtas Tibetas? Einu kitų filmų žiūrėti.
Štiš mintys, užteks kudakuoti, suskiai tegu grupuojasi su savais, o aš išeinu pas svetimus. Ką man veikti su savais, kurie net pranašu neleidžia būti?
Išeinu, bet žadu sugrįžti. Aš be jūsų – niekaip, pradėsiu debesis spardyti ir iš nuobodulio tapsiu kūtvėla pasipūtėle. Iš džiaugsmo prisigersiu. Į depresiją įklimpsiu, balomis nueisiu ir negrįžtamai pasensiu... Apie ką aš rašysiu, jei neliks mano suskių?
Suskiai – mano atpirkimo ožkiukai, jiems galiu viską suversti. Ir jeigu jų neliks, tuomet kaip pateisinsiu tai, kas nepateisinama?
Iki greito visiems, kam skirta ir kas drįsta kartu būti, daug bendrausime 2020-aisiais!
Kommentare