Paleisk!

Kiek kartų ausys tai girdėjo, kiek kartų lūpos tai sakė? Tai kodėl apgaudinėju kitus ir pati save?

Santykiuose nėra vieno mygtuko paspaudimo. Nėra trintuko, nėra korektoriaus. Sutrumpintas kelias neegzistuoja. Greitai paleisti neįmanoma. Mirusį turime išgedėti – tik tuomet galėsime paleisti. Gestančius santykius turime atpažinti, įsisąmoninti, tuomet suprasime, kad beprasmiška laikytis įsikibus. Nėra reikalo mokytis, kaip paleisti. Verčiau mokytis užuosti, kas jau pasibaigė. O dar geriau – kas baigiasi, kas dvesia.

Paleidimas paradoksalus. Gyvenimo pilnatvei reikia tikslų, įkvėpimų, prasmės. Tačiau prisirišti prie tikslų – blogai. Kumštyje laikoma prasmė dūsta.

Gyvenimo dzen (nepainioti su dzin!) nedaro verslo iš tikslų. Tikslo siekimas tėra gyvenimo kuras: “Paprastas žmogus įgija žinių ir tampa išminčiumi. Kai išminčius susivokia, jis tampa paprastu žmogumi.”

Taip lietaus lašas tampa vandenynu, o vandenynas virsta lietaus lašu.