Pasaulis toks, koks yra

Pasaulis niekada nebus blogesnis ar geresnis, nei jis yra dabar.

Pasaulyje visada bus kančios ir neteisybės.

Kažkam neužteks meilės, o kažkam maisto.

Kažkas nesulauks deramo atlygio už savo nuoširdžias pastangas, o kažkas skaudins kitus, bet pats gyvens kaip inkstas taukuose.

Visada buvo ir bus badas, nepriteklius, nelaimės, ligos.

Kažkas gims suaugęs, o kažkas išeis dar vaikas.

Visada kažkur valdys blogas karalius ar despotiškas politikas, kenkiantis ne tik kitiems, bet ir savo šalies piliečiams.

Tačiau po kiekvienos žiemos visada sužydės pavasaris.

Švelnus vasaros vėjas kedens plaukus, ryto rasa bučiuos kojas.

Ruduo dosniai nokins obuolius. Ir mes juos valgysime ¬ kažkas kaip pažinimą, kažkas kaip atlygį, kažkas kaip padėką ar paskutinę viltį.

Visada buvo ir bus žmonių, kurie išdrįs pasakyti: aš atsisakau dalyvauti pasaulio beprotybėje, aš atsisakau bendrinti kančią.

Man rūpi pasaulis, kuriame gyvenu. Aš myliu pasaulį ir noriu bendrinti meilę.

Aš ilgiuosi tų, kurie bendrina ir stengiuosi suprasti tuos, kurie šalinasi.

Aš žinau, tu žinai, mes visi žinome ¬ mes visi patiriame nerimą, neviltį, liūdesį, vienatvę, netektį.

Mes visi kiekvieną dieną mokomės tas pačias pamokas.