Baimė už durų

Baimės knibžda praeiviais minioje. Su dauguma prasilenkiame, nepastebime. Bet yra tokių, kurios užkerta kelią, priverčia sustoti. Galima stovėti it stabo ištiktam, galima stabą pakirsti ir, jei ant kojų neužkris, pasileisti bėgti, kur akys nemato. O galima įsidrąsinti ir pakviesti pokalbiui, prie arbatos ar kavos. Ir tuomet, prie puodelio, ji išsipasakos viską.

Tačiau aklai netikėk.

Baimė yra gerai, ji primena, kad išėjus iš namų reikia nepamiršti raktų, užrakinti duris, patikrinti ar išjungta viryklė ir visos šviesos.

Baimė yra gerai, ji primena, kad darbus reikia dirbti, neatidėlioti, nes atidėlionės baimę augina. Didelė baimė gali praryti.

Baimė nėra gerai, jei su ja tapatinamės. Jei žiūrime jos akimis, galvojame apie kliūtis, pamirštame tikslą. Praradusi tikslą baimė išsigimsta, virsta spąstais, mes įsikaliname nedarymo narvelyje. Bijome skristi, nes dangus atrodo per aukštai, neaprėpiamas, nepasiekiamas. Pamirštame, kad kiekviena sėkmės istorija grįsta ne tik skrydžiais, bet ir puolimais.

Pralaimėjimas skaudina, laimėjimas be garantijų. Draugė, dirbanti loterijas rengiančioje kompanijoje, kalbina žmones, kurie laimėjo daugiau nei šimtą tūkstančio eurų, ji savo tyrimų suvestinėje rašo: “tik 30 proc. laimėjusių moka sumaniai pasinaudoti laimikiu, 70 proc. tvirtina, kad pinigai laimės neatneša. Jei nemoki džiaugtis gyvenimu turėdamas mažiau, tai jokie pinigai neišgelbės.” Man ji sako - "nėra prasmės išlaidauti loterijos bilietams", bet pati juos perka.

Aš neperku, nes tikiu, jog kiekvienas laimėjimas yra kažko pralaimėjimas. "Jei sekasi loterijoje, tai nesiseka meilėje, - kartoju, bet kartais pagalvoju, - O gal pamėginti, gal atėjo toji diena, kai viskas bus, o man už tai nieko nebu?"

Dzen meistrai sako: “pralaimėti sunku, bet ir laimėti sunku, todėl neverta nieko pernelyg sureikšminti.”

Budistai išskiria penkias pagrindines baimes: mirties, ligų, atminties praradimo, skurdo ir viešo kalbėjimo. Aš pažįstu visas. Su vienomis geriu kavą, su kitomis arbatą. Kartais vyną, o kartais nieko, sausai badauju. Visais įmanomais būdais aiškinuosi, kodėl jos ateina, ką nori pasakyti.

Man geriausiai sekasi, jei baimės kalbą užrašau ant popieriaus, taip labiau suprantu jos dydį ir pretenzijas, charakterį ir temperatūrą, vietą kūne (ji dažnai sukelia įtampą kaklo, pečių, diafragmos, virškinimo organų), save pačią ir ko laukti iš mudviejų kontakto.

Stengiuosi neprarasti laiko pojūčio. Jei baimė pernelyg ilgai užsibūna, darau pritūpimus, kad mažiau reaguoti. Jei baimė įsisiautėja gąsdindama, jog geriau nebus, privalau susitaikyti, amžiams apsigyventi su ja, - atidarau duris ir šaukiu pavymui - "viso gero, aš pati renkuosi su kuo gyventi."

Kalbėtis yra gerai. Bet šiukštu negalima užsivelti pokalbiuose. Reikia mokytis sustoti. Pertraukos tarp pasiaiškinimų yra mano deguonis, jei jo negausiu – uždusiu. Išeitys ateina per pertraukas. Sau tai primenu kiekvieną kartą, kai baimę išprašau lauk. Ir einu kurti naujos istorijos. Istorijos, kurioje baimė lieka už durų. Ji gailiai prašosi atgal, bet būsiu kietaširdė, neatidarysiu.