Reliatyvumo teoriją puikiai paaiškino Einšteinas: "Valanda, kurią praleidžiame su mylimu žmogumi, lekia lyg akimirka. Pasodinkite žmogų ant įkaitusios viryklės ir akimirka virs ilgiausia valanda." Laiko samprata priklauso nuo to, ką su laiku veikiame, kam jį skiriame.
Jeigu dailininkas tapo ar aš rašau knygą, darbas mus veža (darbas yra hobis) ir mes galime jam skirti po 12 valandų per parą, 3, 6 mėnesius be perstojo. Mes nesijaučiame perdegę, nesiskundžiame gyvenimu. Bet jei veikla tik dėl pinigų, darbas neįdomus, nuobodus, tuomet po 8 valandų jaučiamės išsunkta citrina, skaičiuojame dienas iki savaitgalio, atostogų. Einame pas psichologą, į barą, kažko skanaus, apsipirkti. Taip ieškome iškrovos.
Ilgainiui nutunkame, dėl išvaizdos depresuojame, įsivaizduojame, kad išvaizda yra esmių esmė, vizitinė kortelė ir laimės pamatas. Kad tereikia sublogti, susitvarkyti su raukšlėmis ar riebalinio sluoksnio rankenėlėmis, ir gyvenimas nušvis, laimė ateis. Tačiau išvaizda nėra gyvenimo tikslas, nėra laimės pagrindas.
Prezidentas Obama, duodamas interviu "Vanity Fair", sakė: "Aš rengiuosi tik pilkais ir mėlynais kostiumais, nes neturiu laiko šalutiniems sprendimams. Aš nenoriu galvoti apie tai, ką valgyti ir kuo rengtis. Nes turiu kitų prioritetų."
"Kokie mano prioritetai?" - savęs klausiu kiekvieną kartą, kai dėmesį patraukia išpardavimų skelbimai. O kokie tavo? Ar mėginai juos išrašyti?
Comentarios