top of page

Tarpelis

Aš jame. Kai pradedu savęs gailėti, kad ateitis nesipildo, o praeitis nepalieka, sau primenu, kad gyvenimas yra tai kas atsitinka, vyksta tarpelyje. Tarp taip ir ne, bus nebus, gimimo ir mirties.

Tarpelis nemato dabar, neturi buvo, negarantuoja bus. Jo laikas laukinis, neprisirpęs. Nepatręšta dirva, neapdorota žaliava. Čia net prisiminimai dar flianciukai, žali žali.

Tarpelyje užsimerkiu ir jaučiu, kuo kvepėjo laikas – nerūpestingumu, kapučino puta, žemuogėmis. Jūra. Medumi. Aš norėčiau panardinti basas kojas į laiko srautą. Juo iškvėpinti plaukus ir delnus. Perpiešti delnų linijas ir lūpų kampučius.

Jis buvo vakar, o šiandien jo nėra. Vakar laukiau ilgiausios vasaros dienos, o šiandien stebiu kaip į dangų kyla mėnesių paukščiai ir pagal jų trumpėjančias uodegas atpažįstu, kuris buvo kuris.

Jų nėra, bet aš nesutinku, nepasirašau pripažinti. Man atrodo, kad tai neįmanoma, nes vis dar užuodžiu anų dienų kvapą ir sapnuoju jų neregėtus sapnus.

Aš norėčiau paskambinti. Tačiau nėra telefono, kuri sujungtų su praeitimi. Nėra mobilios linijos, kuri susiektų su ateitimi. Esu tiesiog čia. Tarpelyje, kurio nesuvokiu kaip dabar.

Aš po trupinėlį renku mintis, renku jausmus, ir kai kažkada vėliau skaitysiu, ką parašiau - akimirksiu atpažinsiu viską.


2 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską