Tobulumo scenarijus

Negąsdinu, tiesiog primenu – viskas keičiasi. Ateityje keisis dar greičiau. Daugiau niekada nebus kaip vakar, kai viskas buvo nuobodu, bet stabilu. Kai žinojome, kaip gyventi – reikia baigti mokyklą, universitetą, kurti šeimą, gimdyti vaikus, dirbti. Skaityti Bulgakovą, Solženyciną. Žiūrėti Tarkovskio „Veidrodį“, Fellini „Amarcordą.“ Vasarą važiuoti į Krymą arba Palangą, Nidą. Mūsų atlyginimai buvo nedideli, bet mokslai ir gydymas nekainavo. Kelionė į vakarus prilygo skrydžio į Mėnulį svajonei, bet Sovietų Sąjungos ilgumos ir platumos buvo įkandamos kiekvienam studentui: lėktuvo bilietas Vilnius-Lvovas kainavo 13 rublių, Vilnius-Kijevas – 18 rublių. Mes buvome atskirti nuo išorinio pasaulio, tačiau save įtikinėjome, kad esame saugūs - mumis pasirūpins. Darbas bus, butą duos, pensiją skirs. Jei, žinoma, elgsimės gražiai. Jeigu neklausysime – išsiųs, pasodins, sutraiškys... Šiandien viskas apsivertė. Nesaugumo, nežinomybės era įsitvirtino su... sparčiosiomis technologijomis.

Ar prisimeni pirmuosius mobiliuosius? „Motorola“ svėrė beveik kilogramą (785 gramai), ja buvo galima kalbėti pusvalandį, budėjimo režimas truko trečdalį paros, įkrovimas 10 valandų. Pirmą nešiojamą monstrą čiupinėjau Izraelyje, šaipiausi iš vartotojų, netikėjau monstro ateitimi. Tačiau 1998-aisiais, kai gimdžiau trečią, prie manęs budėjo mobilusis, aš savo noru dalyvavau reality show – „dar nepagimdžiau, skambinkite vėliau, jau tuoj.“

Neįtikėtina, bet vos prieš penkiolika metų nebuvo feisbuko. Šiandien čia ganosi mano amžiaus seniai, o aš dairausi į instagramą, mėginu suprasti, kaip su juo susidraugauti.

Kai atsirado kompiuteriai, purkštavau – „kokia nesąmonė“, bet spausdinimo mašinėlę iškeičiau į kompiuterį. O dabar jau nežinočiau, kaip gyventi kitaip. Net srautinį rašymą praktikuoju nebe ant popieriaus, o tiesiog ekrane.

Normalu, žmogiška bijoti ateities. Protas veikia kaip angelas sargas, bet truputį persistengia – vardan mūsų, tos ar kitos Lietuvos, norėdamas apsaugoti, – protas kurpia dešimtis scenarijų, kodėl geriau užuot ieškojus nežinomybės palmių, gyventi pažįstamų pušų paunksmėje. Kitus mokome – iššūkiai yra gerai, bet kol patiems plyta ant galvos nenukrenta, savo valia į nuotykius nesileidžiame.

Aš irgi bijau nežinomybės. Ją priimti man padeda meditatyvus rašymas. Išrašau blogiausius scenarijus ir tikiuosi, kad jie pasiliks popieriuje ar ekrane, niekada netaps tikrove.

Jei tau dar nėra 80 metų, esi viso proto ir fiziškai įgalus, susitaikyk – privalai keistis. Kitaip pokyčiai, kurie žmonijos laukia per artimiausius dešimt dvidešimt metų, tave įstums į gyvenimo užribį ir tapsi niekam nereikalingas. Ir jokia meilė sau nepadės.

Man su meile sau viskas tvarkoj: kai klausia, kada sėsiu už vairo, sakau –„atsiras bepilotis automobilis ir vairo nereikės.“ Stebiu kaip Maxima ir Rimi mažėja kasininkų, darbo vietos automatizuojamos. Eidama sveikatos tikrintis pas gydytojus, spėlioju, kada atsiras organizmo būklę stebinčios apyrankės, kurios matuos spaudimo, temperatūros, emocinės būklės pokyčius? Smalsu, ar gebėsiu prisitaikyti naujame pasaulyje...

Jaunimas tikrai prisitaikys. Bet jeigu tau, kaip man, gerokai virš 40, – mums gali būti riesta. Ir ypač tikintiems – “viskas bus gerai.” Manantiems, kad nereikia sukti galvos dėl to, ko nežinai. Tikintiems, kad Dievulis ar Visata padės, valstybė pasirūpins, protingesni protai patars… Šiandien humaniškumas varžosi su gigantiškomis korporacijomis ir vyriausybėmis. Ir jeigu leisime, kad jie apie mus žinotų geriau nei mes patys save, – homo sapiens pralaimės. Pasak futuristo Harario, esame paskutinė homo sapiens karta. Kita karta nuo mūsų skirsis kaip mes nuo beždžionių. Ji bus sveikesnė, gražesnė, stipresnė, protingesnė, tobulesnė. Žmonės gyvens po 150 metų ir ilgiau. Tik klausimas, ar tai bus laisvi žmonės ar vyriausybių, dirbtinio intelekto vergai.

Algoritmai mane stebi (tave, beje, irgi): kur keliauju, kokiomis avialinijomis, kokį maistą užsakau. Kur apsiperku. Su kokiais žmonėmis bendrauju. Aš pati nežinodama (tai nemažina atsakomybės) bendradarbiauju su algoritmais – bendrinu savo nuotraukas, viešai dalinuosi mintimis. Pasakoju apie savo pomėgius. Informuoju, kur vyks mano joga ir rašymo dirbtuvės. Kokiomis prekėmis domiuosi, kiek žingsnelių per dieną nueinu. Kas mano draugai, ką mes valgome...

Algoritmai kiekvieną dieną apie mane sužino vis daugiau. Jeigu jais aklai pasitikėsiu, tikėsiu, kad iš šalies aiškiau, kas aš esu ir ko man reikia, – mane nusvarbins. Aš atsidursiu matricoje. Žmogus liaujasi buvęs žmogumi tą pačią akimirką, kai savo gyvenimą patiki kitiems.

Išsilavinimas ir žinios yra gerai, bet šiandien reikia daugiau. Gyvenimas iš manęs, mūsų visų, laukia išminties. Išmintis – tai savęs pažinimas, proto lankstumas, streso valdymas. Jei nepasirūpinsime šiandien, rytoj tapsime marionetėmis. Mumis manipuliuos ir tai vadins “tobulinimu.” Tuos, kurie priešinsis - nurašys į atliekas. Nes lengviausia manipuliuoti tais, kurie netiki, kad jais galima manipuliuoti.

Negąsdinu, bet galbūt tu ir aš sulauksime dienos, kai nebe žmonės o algoritmas spręs, kokia specialybė mums tinkamiausia. Ar duoti darbą, paskolą, teisę į būstą… Ir jei paklausime – “už ką man tokia dalia!”, mums paaiškins, jog “tai ne žmogaus proto reikalas – jei algoritmas pasakė “ne”, reiškia “ne.”